Bent jau taip man sakė vietinis astrologas ir ateities skaitymo iš delno žinovas Sayar Myaing. Sunkiai įsimenu vietinių vardus bei pavardes, bet turiu šio veikėjo, nes surašė greta kitų dalykų, tarp kurių svarbiausias – man laimingo loterijos bilieto skaičiai. Turint omeny, kad savo kontaktus prirašė būtent aiškindamas, kur ir kaip įsigyti loterijos bilietą, įtariu, jog tikėjosi „atkato“ iš bilietų pardavėjo. Ne šį kartą – palauksiu 44, kai jau būsiu „rich, rich, rich“ ir galėsiu įsigyti savo mašiną, namą ir dar kažką. Tiesą sakant, šio veikėjo anglų kalba ne ką geresnė nei kitų, tad 80% jo pranašysčių praplaukia man pro ausis ir kartais pats suabejoji ar artimiausius dvejus metus geriau nevažiuoti į JAV bei Singapūrą ar kaip tik atvirkščiai. Neišsiaiškinu ir mano sutuoktinės tautybės, bet pasimėgauju faktu, jog šiemet žada vestuves, o kiti metai prognozuojami prasti. Kur jau čia beprašysi konkretesnio išaiškinimo…
Įdomu, kad (tikriausiai ne tik čia) įvairių sričių pardavėjai mėgsta koncentruotis vienoje vietoje. Pavyzdžiui senų knygų gali rasti Pansodan gatvėje, kuri visai netoli pagrindinės miesto transporto arterijos – Sule Paya. Gal pamenat, kad kažkada minėjau pinigų „kolekcionierius“? Yra čia ir tokių, kurie begaliniai susidomėję knygomis. Prisistato lyg rinktų pasaulinę biblioteką, bet gi supranti, jog vos tik atiduotum kažką, kaip mat priduotų gatvės knygynams. Vieno mano sutikto tipelio nelaimei tegalėjau pasigirti turįs George Orwell „Burmese Days“, bet čia jau ir taip populiariausia knyga šalyje.
Pirmą dieną beklaidžiodamas miesto gatvėmis užtikau dvi gatves Hi-Fi ir Hi-End aparatūros. Numestų kas iš dangaus tik į tą vietą, atrodytų, jog tauta pamišusi dėl kokybiško garso. Bet lygiai taip pat, numestas kitose gatvėse, šalį matytum, kaip vaisių valgytoją, džinsų nešiotoją, varžtų bei replių fanatikus arba santechnikus.
Minėti ateities skaitytojai bus kur nors aplink Mahabadoola sodo gatves. Maniškis norėjo 2000 kyat (nepilni $3), bet matydamas, kad laužaus ir nematydamas kitų klientų, apskaitė mane ir už 1000.
Kartais į tai žiūriu, kaip į išmaldos davimą, nors jos gavėjai su tuo tikriausiai nenorėtų sutikti. Nes vis tik Yangon, kaip jokiam kitam Mianmaro mieste, pilna prašančių išmaldos, rodančių savo galūnes (tiksliau begalūnes). Arba štai prieina vaikas ir tau pačiam pietaujant kur nors gatvėje, rodo sau į pilvą arba burną. Skanaus. O dar pridėkim prie to nuolat visur esančius ir išmalda gyvus budistų vienuolius.
Vykstant tarp miestų traukiniu, mačiau didžiulę vargingą (eilinę) šeimynėlę. Kitame mieste pietaudamas kelis jos atstovus jau mačiau prašant išmaldos. Tą akimirką pagalvoji, kad „biezdielnikai“, bet po kelių dienų vykstu traukiniu atgal vėl su jais ir paveiksliukas staiga pasikeičia – šeimos moteris sėdėdama ant grindų iš pradžių pritariant varpeliams atlieka porą dainų, o tada pereina per vagoną ir susirenka pinigus. Vis ne už tai, kad „gyvenu ir nieko neveikiu“.
Šia prasme azijietiška verslumo dvasia džiugina. Toks jausmas, kad net turėdamas tris šukas, gali išsinešti staliuką ir prekiauti. Kokiam Hsipaw miestelyje, kurį nesunku apeiti kojomis, turgus tokio dydžio, jog atrodo, kad didžioji dalis miestelio dirba būtent ten. Lyg ne verslo modeliu sektu, bet socializuotusi. Bet tikriausiai jiems nereikia ir tiek reikalų su mokesčių inspekcija turėti, kiek jų turi labiau išsivysčiusių šalių piliečiai. Nors ir tai… Kažkur jau minėjau, kad paleisk į Bangkoko gatves Lietuvos sanitarinės inspekcijos specialistus – miestas prarastų didžiąją dalį skonio, darbo vietų ir žavesio. Tuo pačiu necivilizuotu jo nepavadinsi. Tas pats ir čia bei kitose Azijos šalyse – kažkaip išgyvena žmonės ir be devyniolikos lentelių bei peilių skirtingiems maisto produktams. Vargu bau ar lazdos perlenkimas tokiuose reikaluose prisideda prie vargingiausių žmonių išgyvenimo.