Tradiciškai, kraštinėje kėdėje, šiandien pradėjau “Scanoramą”. Žinojau, kad naujausią François Ozon darbą “Jeune & jolie” (“Jauna ir graži”) rodys ir po kino festivalio, tačiau neatsispyriau pagundai juostą pamatyti didžiausioje FC Vingis salėje. Geras? Patiko? Ar tokio pat lygio, kaip kiti François Ozon darbai? Nežinau. Negalvojau. Nors tai nebe pirmas kino festivalis po kokių 5-7 metų pertraukos, kai aš stropiai pildydavau apžvalgininko dienoraštį, vis tik, matyt, turi praeiti nemažai laiko, kol atsikratai įpročio vertinti. Negalvoji ar jis geresnis, ar blogesnis už ankstesnį režisieriaus darbą, nesuki galvos ar nebūtų geriau išlėkti į kitą salę, nes, neduok dieve, ten rodo kažką geresnio. Tiesiog įsitaisai ir žiūri. Patinka lieki, nepatinka – išeini. Juk koks skirtumas ar analizuosi, kodėl ne/patinka ar ne – filmas nuo to nepasikeis. Bet ar tikrai?
Sekdamas vieno sociologijos tėvo, Kurt Lewin, pėdomis bei įžvalgomis, psichologas Timothy D. Wilson savo knygoje REDIRECT pasakoja apie “story editing” arba istorijų redagavimą – techniką, kuri padeda pakeisti požiūrį save. Kas savu ruožtu padaro mus geresniais žmonėmis: tėvais, vaikais, darbuotojais.
Kam bus įdomu, pasiskaitysit daugiau patys, tačiau šiam kartui jo teorija keliais sakiniais. Dėl įvairių priežasčių (auklėjimo, genetikos, kultūros, amžiaus tarpsnio) kiekvienas matom save, kaip tam tikrą herojų, tam tikroje istorijoje. Turbūt ir patys prisiminsit, jog tiek mokykloje, tiek universitete, teko sutikti bent du visiškai skirtingus žmonių tipus – vieni ko nors nesugebėdami padaryti kaltindavo save, kiti priežasčių ieškodavo aplinkybėse. Vieni jų (kitose teorijose įvardinami, kaip fiksuotos mąstysenos (fixed mindset)) pradėję skęsti, dažniausiai ir nebeišplaukia, kiti gi atvirkščiai – atrodo, tarytum, įgauna papildomų jėgų judėjimui į priekį. Antrieji atranda, kas patinka jų dėstytojams, ką jie vertina labiau/mažiau, jie gali pastebėti, kad krūvis padidėjo, tad nebeužtenka mokytis tiek, kiek jie mokėsi iki tol. Bet ar tai reiškia, kad pirmieji pasmerkti? Ne. Pavyzdžiui, jeigu kalbėti apie pirmakursius studentus, užtenka pusvalandinės intervencijos, kurios metu jiems suteikiama informacija, jog iš pradžių visiems blogiau sekasi, tačiau nepaisant to, antrame kurse visų pažymiai pakyla, studentai susitvarko su užduotimis. Parodomi interviu su antrakursiais, kurie patvirtina tai. Ir štai, lyginant dvi grupes, kurių vienos požiūrio į save istorija buvo redaguota, o kitos ne, rezultatai akivaizdūs – studentai mokosi geriau, iškrenta iš universiteto rečiau.
Kaip teigia Timothy D. Wilson, labai svarbu kiekvienoje situacijoje atrasti, įsivardinti prasmę. Jeigu tave palieka žmona ar mergina, vieni imasi alkoholio, kiti indų bei baldų daužymo, tretiesiems tokia situacija net sukelia savižudiškas mintis. Bet, kai pažiūri į situaciją iš šalies, pabandai surasti visa kam paaiškinimą, mistikos elementas iš to dingsta. Vietoj tuščios savigraužos “tai aš kaltas”, kuri suriša rankas bei kojas bet kokiai naujai veiklai, bet kokiam progresui, atsiranda “na ir gerai, turėsiu daugiau laiko” arba “spintoje bus daugiau vietos drabužiams”. Viskas sudedama į lentynas, uždaromos durelės ir einama toliau. Svarbu nelaikyti emocinio krūvio galvoje – geriausia jį išlieti popieriuje. Tiesiog rašyti, kaip jautiesi, kas tavo galvoje. Pirmą dieną mintys bus padrikos, bet po savaitės žodžiai suguls į naują istoriją. Tuo pačiu Timothy D. Wilson kritikuoja panašią, gan gerai žinomą CRITICAL INCIDENT STRESS DEBRIEFING techniką, nes jos prioritetas – greitis. Taip, indų daužymo stadijoje, gali būti, kad su buvusiu brangiu žmogumi išsiskirtumėte jam uždėję paskutinės š***ndros etiketę, kurioje vargu ar yra nors kiek prasmės ir tiesos. Nereik, tad, paskui stebėtis, kad po penkerių išsiskyrimo metų, tu taip ir nesupranti, kodėl ta š***ndra vis neiškrenta tau iš galvos.
Tačiau. Lygiai taip, kaip prasmės įvedimas demistifikuoja skaudžius dalykus, lygiai taip jis veikia ir tai, kas gražu. Todėl, mielos moterys ir merginos, kai jūs taip labai norite iš savo mylimojo ištraukti atsakymą į klausimą “už ką aš tau patinku?” arba “už ką tu mane myli?”, jūs tampote likimą už ūsų. Kiekvienas žmogus yra paslaptis, galvosūkis, mistika. Šiam stebuklingam rūkui išsisklaidžius, gali paaiškėti, kad matyti rūmai, tėra Tarybinio kolūkio priestatas su kaminu. Kas, tiesa, kokiam pusdieniui galėtų būti susižavėjimo objektas. Kam gali būti įdomus žmogus, kurio visa esybė surašyta viename “Excel’io” lape? Kartais visam gyvenimui užtenka vieno klausimo, atsakymas į kurį yra už kampo, jeigu jo nerandame.
Tai kaip, žinant tai, gali tikėti kino ar muzikos kritikais, kurie rašymo procese virsta tais demistifikatoriais? Ką apie meilę gali pasakyti tie, kurie jos neturi, jos atisakė? Kaip gali juos skaityti, kai suvoki, kad jie iš tavęs gali atimti jausmą muzikai, filmui, paversdami jį skaičiais, metais, vardais, instrumentais. Žvaigždėtas dangus, saulėlydis, meilė ar šokimas su parašiutu excelyje ir formulėse, esu tikras nėra tokie žavūs.
Mokesčių inspekcijoje prieš išrašant protokolą, manęs šiandien paklausė: tai kodėl nesusimokėjot laiku? Kad, sakau, pamatau aš jūsų formose skaičius ir jie man visiškai nieko nesako.
Atrask jausmą.