Mano Indija vis dar dinamiška, nuolat kintanti: interneto ryšys vis prastėja (Rajastane, į kurį įžengsiu vėliausiai, žinau, oficialiai yra tik 2G, bet ir 2G, 2G nelygu), o šūdkambarių kainos vis didėja. Visa kita irgi indiškai.
Prieš porą dienų, dar būdamas New Delhi, apturėjau dilemą, kur važiuoti: Shimla ar Amritsar? Tai pačiai dienai turėjau užsibook’inęs 2 traukinio bilietus Shimla kryptimi (New Delhi->Kalka->Shimla) ir vieną tiesioginį į Amritsar. Jeigu kyla klausimas, kam vienai dienai bilietai “na vsie chetyrie storani”, tai atsakymas – kad išvažiuočiau nors viena. Po 48 valandas trukusio fiasko Jalgoan miestelyje, nutariau neberizikuoti ir vis dar “waitlist” sąraše esantį bilietą Kalka-Shimla, apdraudžiau kitu į Amritsar. Neturiu Indijoje mirtinai būtinų pamatyti objektų, tad nors norėjau pavažiuoti abiem maršrutais, nutariau, kad jeigu Shimla nuplauks, tai nuplauks. Nenuplaukė – dieną prieš, kokią aštuntą vakare, gavau patvirtinimą, kad mano kišenėje pilnavertis bilietas “Kalka-Shimla” (šiek tiek atitrūkdamas bilietų pirkimo kryptimi, paminėsiu, kad kai pirkau bilietą likus šešioms dienoms iki išvykimo, laukiančiųjų sąraše buvau nr.37; turint omeny, kad visas traukinys, tai šeši trisdešimtviečiai vagoniukai, akivaizdu, kad net ir startuojant iš tokių beviltiškų pozicijų, galima padaryti reikšmingą progresą). Erzino tai, kad psichologiškai jau buvau nusiteikęs važiuoti popietiniu traukiniu link Amritsar, o ne šeštos ryto Shimla kryptimi. Ai, bet, pagalvojau, kad Shimla bilietas sunkiau iškovotas, tai reikia judėti ten. Beje, pinigų dėl tokių dvigubų bilietybių daug neprarandi – juos galima gražinti net traukiniui jau išvykus. Kažkiek nuskaičiuoja, bet nereikšmingai. Ir jau geriau tegu nuskaičiuoja, negu aš nors vieną dieną ilgiau smirdėsiu ten, kur to daryti nenoriu.
Šiaip Shimla, nors ir buvo man siūlyta, preliminariai nepateko į lankytinų vietų sąrašą. Situaciją pakoregavo tai, kad planus palikti Indija iš Kolkata, pakeitė bilietai skrydžiui iš Kochi, kas yra šalies pietuose, tai yra vos ne ten pat, kur aš nusileidau. O tada jau, žiū, matai, kad viskam aplankyti neužteks laiko, tad tiek Kolkota, tiek Darjeeling (prieš šį sužaidė arbatos plantacijos Šri Lankoje), teko išbraukti. Bet Darjeeling, tai ne tik arbatos, tai ir geležinkelio trąsa patekusi į UNESCO sąrašą. Bet lygiai taip pat į UNESCO sąrašą pateko ir geležinkelio atkarpa Kalka-Shimla. Neįpirkau traukinio, kuris vadinasi “Toy”, bet, kad ir įprastinis atrodė, lyg didelė žaislinio kopija. Himalajų ekspresas žadėjo keturias-penkias valandas grožio, tarp kurių ir 103 tuneliai, iki kol pakils iki indijos turistų mylimos vasarvietės. Jeigu sąžiningai ir trumpai, tai kelionė nuvylė. Nulis. Vietiniai vis pyškino kameromis vaizdus pro langą, bet nieko negalėjau su savimi padaryti – to, ką mačiau, net neįmanoma lyginti su tuo, ką mačiau pro langus Šri Lankoje. Net tie įprastiniai šūkavimai įvažiavus į tunelį atrodė juokingi palyginus su šrilankietiškais. Neabejotinai tokie siaurukai turi teisę būti įvardinti nacionaliniu pasididžiavimu (man indų požiūris į kultūrinį paveldą, kuris nepatenka į UNESCO sąrašus yra atskira ir gan skaudi tema), tačiau sutikęs save praeityje, tikrai rekomenduočiau šią atrakciją praleisti. Na, nebent jūsų kelias iš Shimla vėliau drieksis į Manalą ar Dharmasalą (Dalai Lama būstinė).
Pati Shimla – atskira kalba. Mano tikslas buvo pasivažinėjimas traukiniu, tad nieko pačiame mieste nesitikėjau pamatyti ir galiausiai… Nepamačiau. Norint pamatyti kitokią Indiją, tai viena iš tokių vietų. Visur kabo skelbimai, kad negalima šiukšlinti (baudos), gal net ir spjaudyti ant šaligatvio. Tai bus slidus palyginimas, bet Shimla yra kažkas panašaus į mūsų Palangą. Slankioja žmonės per dienas bazaro gatve, apžiūrinėja suvenyrų parduotuvėles, kurios čia viena greta kitos, valgo ir relaksuojasi. Suvenyrai manęs kol kas nedomina, su maistu man vis dar šiokios tokios problemos, o relaksuotis, kai šąla rankos ir kojos, aš nemoku. Kai vakare porą valandų pravaikščiojau apžiūrinėdamas nuostabų saulėlydį ir ieškodamas hostelio už protingą kainą, galiausiai pasirašinėdamas svečių knygoje, jaučiausi, kaip koks darželinokas pirmą kartą pieštukų bandantis parašyti savo vardą – pirštai buvo tiesiog suakmenėję. Nesu tikras, kiek laipsnių buvo po saulėlydžio, tačiau po kepinančių 35-40, tai buvo mažių mažiausiai šokas. Tąnakt, skaičiau, čia buvo vos +11C.
Taigi, naktį neperkaitau, o ryte spontaniškai nutariau dingti iš čia, kuo greičiau, nes, na, šiluma kaulų nelaužo, bet šaltis man yra visiškas diskomfortas ir antro tokio vakaro, ir juo labiau nakties, aš nenorėjau. Neįvykdytą kelionę į beždžionių šventyklą, kai tave nuolat atakuoja beždžionės (sako, kad jeigu su akiniais – būtinai bandys nuplėšti) palikau su šiokia tokia nuoskauda, bet monetos testas patvirtino, kad labiau gailėčiausi čia likęs nei šią vietą palikęs. Vis tik iki sekančio punkto, Amritsar, nuo čia beveik 8 valandos kelio, tad užsibūt nenorėjau.
“MakeMyTrip” tvirtino, kad autobusai iš Shimla į Amritsar vyksta bet kuriuo metu. Ttiesa tokia, kad yra vienas autobusas ir tas pats 7.40 ryte. Ne, sakau, man taip netinka, koks kitas variantas? Sako važiuok iki Chandigarh, o jau nuo ten be problemų į Amritsar. Jau beveik einu, bet sako, autobusas į ten yra iš “new bus station”. Tai sakau, juk čia ir yra “new” (nes dar mieste yra vietinė, maža stotelė). Ne, sako – “new new, už 7km”. Tai, klausiu, kuris čia autobusas važiuoja į ten? Oi ne, sako, eik į kitą “bus stand” už 500 metrų. Grįžtu atgal prie tos vietinės stoties, kurią praėjau pakeliui į naująją. Klausiu, kuris čia važiuoja į “new bus station?”, o jie man mojuoja, rodo į tą pačią iš kurios ką tik atvykau. Eikit šikt, sakau, aš ką tik ten buvau. Man reikia “new new”, kuri yra už 7 km. Tai jo jo, kraipo jie galvas, eik ten, už 2 minučių kelio… Kažką panosėje sugurzgiu ir vėl varau atgal ir nesumeluosiu – iškeliu į viršų abi rankas padabintas viduriniuoju pirštu ir taip garsiai, garsiai šūkteliu: Fuck! Fuck! Fuck! Paskui jau kiek tyliau lietuvo-rusiškai pasakau, ką manau apie indus ir Indiją. Čia dar, aišku, istorija be detalių, nes tos dalys, kurių metu paneigiamas mitas, jog indai labai gerai kalba angliškai, yra tiesiog neperpasakojamos.
Galiausiai aš autobuse Shimla-Chandigarh. Per pirmas penkioliką minučių dar spėju paskaityti apie Chandigarh. Pasirodo, kad tai pirmas Indijos planinis miestas, kuris savo struktūra panašesnis į europietišką, nei indišką. Dar, kaip diena, taip naujiena, sužinau, kad Chandigarh yra, kone antras lankomiausias objektas po Taj Mahal – Nek Chand Rock Garden. Tiek tespėju paskaityti, nes autobusas įsismagina ir staigiais posūkiais paįvairintą kelionę žemyn nuo kalno kartais įveikinėja 70+ km/h greičiu. Man užtenka tiesiog užsimerkti ir pasidžiaugti kukliais pusryčiais, o štai prieš mane sėdėjusi vietinė beveik visą laiką laikė galvą iškišusi pro langą. Kartais atrodė, kad profilaktiškai, bet po kurio laiko aš persėdau į vietą toliau nuo lango. Todėl, kai apie penktą vakare pasiekėm Chandigarh, pagalvojau, kad šiuo metu dar penkių valandų nenorėčiau patirti net jeigu dar ir yra autobusas į Amritsar.
Miestas iš tiesų kitoks. Suskirstytas kvadratukais, stačiakampiais. Jautiesi lyg kokiam Orvelo “1984”, kai taksistas tavęs paklausia į kurį sektorių nori vykti. Iš pradžių norėjau vykti į sektorių numeris vienas, kuriame yra jau minėtas parkas, bet išlipęs pakeliui (2km iki parko) per visą distanciją, taip ir nemačiau nė vieno auto ar tiesiog rikšos. Na, bent jau laisvų – užimti 4-5 praskuodė pro šalį.
O muziejus, nors ir nuvylė lyginant su aprašymu, patiko. Kiek per vėlai į jį atvykau dėl ko pusę nuotraukų jau dariau paskubom, prie prasto apšvietimo, tačiau esmę pagauti galima. Pasirodo vienas pilietis vieną dieną atrado savyje pomėgį lipdyti įvairius daiktus iš… atliekų, šiukšlių. Ne tai, kad iš apgraužtų vištos blauzdelių, tačiau iš dužusių indų, vielų, sagų, etc. Iš pradžių slėpė tai, bet vėliau gavo net valstybinį finansavimą projektui tęsti bei įgyvendinti. Jo skulptūros, ypač jų išdėstymas po keliasdešimt greta, užburia ir prašosi būti įamžinti, tačiau tuo pačiu reikia pastebėti ir tai, kad didžioji dalis parko yra būtent tai – trūksta įvairovės. Trūksta ir priėjimo prie skulptūrų, nes visos jos išdėstytos vos ne pečių lygyje ar aukščiau bei aptvertos tvora. Na, nebe priežasties, žinoma – savu laiku parkas buvo nuniokotas skustagalvių britų futbolo sirgalių. Čia aš tik tikrinu skaitytojo budrumą, nes, žinoma, kad nuniokojo vietiniai, kurių meniniu skoniu aš smarkiai abejoju.
Šiame, dar viename, prabangiame mieste gaunu brangiausią kambarį turėtą Indijoje (624 rupijos – ±$10). Turi jie ir “dorm” tipo kambarius už kokį trečdalį kainos, bet tai ne visai tai, ką aš įsivaizduoju galvodamas apie tokias vietas – atidarius duris matau ant grindų gulinčius matracus, kuriems žmonių metais būtų kokie 78-80. O ir pati patalpa kiek primena narkomanų reabilitacijos centrą, kam aš tądien jaučiuosi nenusiteikęs. Tiesa, už tas 624 rupijas gaunu didžiausią kambarį, kokį teko turėti gyvenime. Jeigu tai būtų privati valda, greta lovų būtų galima įsirengti šokių aikštelę. Galvodamas apie tai, sutrypių porą linksmų polkučių pagal kompozicijas iš naujausio “Wild Beasts” albumo ir nueinu miegoti. Ryte (khe, khe – 11.30) lekiu tiesiai į stotį, kad kiek anksčiau laiko įsigyčiau bilietą – internetu konkreti kompanija lietuvišku kortelių nepriima. Vietoj, pasirodo, niekas bilietų irgi nepardavinėja, bet pasirodžius autobusui įsisuku. Tie, kuriems mažiau pasisekė visą kelią medituoja ant autobuso viduryje pastatytų plastikinių kėdučių.
p.s. nuotraukas galite matyti https://www.flickr.com/photos/11504947@N02/ sudėsiu, kai ryšys leis.