Likus 4 mėnesiams, nusipirkau bilietą į koncertą. Likus mėnesiui pažiūrėjau kelis “gyvus” Sufjano įrašus “youtube” ir pasakiau, kad tai bus geriausias iš šiemet matytų koncertų. Likus kelioms dienoms susiradau viešbutį, išvykau…Dabar su nedidele naivumo doze prisimenu Tomo įspūdžius iš koncerto apie “Muse” Barselonoje – pasirodymą reklamuojančius plakatus jis išvydo kelios valandos po nusileidimo. Asmeniškai minėjo, kad matė ir Sufjano turo po Europą reklamą. Tuo tarpu atrodė, kad Amsterdamas geriausio praeitų metų albumo savininko nelaukė, vienintelis daug lietaus matęs plakatas kabėjo ant “Paradiso” rūmų, primenančių tai mažą bažnytėlę, tai XX a. pradžios gaisrininkų pastatą (norėjau nufotografuoti, bet jau kitą dieną jo nebuvo ir ten). Nusispjoviau – gi ne durnas, suprantu, kad bilietai jau seniai išparduoti – nėra ką reklamuoti.

visi.jpg

Ekologiško maisto parduotuvėje (pasirodė, kad ten tokia kas antra) nusiperku už delną mažesnį pyrago gabaliuką (1,7 euro), dar kažkokio niekalo ir be pietų 19 val. vos tik atidaromos duris, 19 valandą, prisistatau į vietą, kad išsiaiškinčiau ar galima fotografuoti. Niekam mano problemos neįdomios, tad sugrūdęs striukę į kuprinę (sutaupau už rūbinės paslaugas, kad pyragėlis nebūtų toks kartus) ir lendu į salę, kur netrukus šildyti pradės veikėjas vardu St. Vincent. Patalpa nedidelė, bet aukšta (keli aukštai nuo kėdučių priklausomiems klausytojams) – akivaizdžiai pritaikyta muzikai. Įsitaisau kone pačiame jos gale, prie pultų (paskaičiuoju, kad ten ir matysis gerai, ir garsas turėtų būt optimalus) – iki scenos koks 15 metrų. Suprantu, kad žvaigždė nebus tenkažkurtoli.

St. Vincent pasirodo besanti moteris. Lengvai bendrauja (koncerto metu), kiek prasčiau jai sekasi sudominti mane. Vieniša persona su elektrine gitara kiek primena Ani Difranco – ir tekstai ne visai apie meilę, ir juokeliai. Skamba kiek dusliai, neryškiai – ne jos čia laukė, ne pagal ją ir garsą reguliavo…

TIKRASIS ŠOU PRASIDEDA. Tai, ką matau scenoje primena naujametinį pasirodymą mokykloje – į sceną vienas po kito žingsniuoja kaukėmis ir sparnais pasipuošę vyrai ir moteris. Po lengvo visos co. prasigrojimo ir intro, Sufjanas vienas spausdamas pianino klavišus pradeda lyriškąją dainos “Sister” dalį. Publika dar nepasiruošus – garsai nuo baro tiesiog erzina, bet… Ačiū Dievui ne mane vieną. Turbūt koks šimtas žmonių vienu metu pasisuka į baro pusę ir ištaria visomis kalbomis suprantamą “Tššššš…”. Tyloje pasirodymas tęsiamas dar viena daina iš krikščioniškiausio atlikėjo albumo “The Transfiguration”. Dainos, kurių iki koncerto aš taip ir neužfiksavau, pučiamųjų kuriamomis melodijomis mane ant sparnų linguoja ligi šiol. Jausmas, lyg būtum devintam danguje, persekioja viso pasirodymo metu, o prieš trečią dainą Sufjan Stevens pats akcentuoja, kad šiandien bus daug dainų apie skraidymą, debesis, paukščius, aitvarus ir kitas skraidančias būtybes ir… “Man of Metropolis” – supermeną. Antroje dainos pusėje į salę iš atlikėjo rankų pakylą dešimtys supermenų, trečioje – skamba tuzinas juokelių supančių šį herojų. Šiaip, tiek “Michigan”, tiek “Illinois” albumuose galima išgirsti nemažai kritikos gaidelių tam tikriems įvykiams, veikėjams, vietoms. Bet tai sunku atsekti… Kiek nukrypstant nuo paties koncerto – dažnai žmonės nepagauna kame slypi Sufjan Stevens fenomenas. Negali paneigti, kad muzika jo albumuose skamba profesionaliai, išskirtinai (dėl instrumentų parinkimo net naują dainą gali pagauti po pirmų kelių akordų), bet, kad susitapatintum su ja, reikia kai ko daugiau. Žodžių. O Sufjano tekstai yra taip toli nuo kasdienių įvykių, tradicinių minčių jausmų formuluočių, kiek tik gali būti. Ir čia yra problema su visais “creative writing” mokyklos atstovais: Colin Meloy (“The Decemberists”), Andrew Bird, Dan Bejar (“Destroyer”), Joanna Newsom. Sunkiai jų tekstuose rasi tiesmuką “I love you” ar sentimentalų “Since I’ve lost you I have found you”. Tai žodžiai, kurių negali nusiųsti savo mylimiesiems ar priešams – iš pirmo žvilgsnio nė velnio nesuprasi apie ką ten “bazaras”. Aš vis dar prisimenu vienos draugės reakciją, kai nusiunčiau nuorodą, kurioje aiškinama apie ką dainuojama “John Wayne Gacy, Jr.” – iki širdies gilumų smingančioje dainoje slepiasi istoriją apie serijinį žudiką. Bandydamas toje istorijoje įžvelgti nors kruopelytę žmogiškumo Sufjanas reziumuoja: “And in my best behavior / I am really just like him” – gal tai, kad kiekvienas elgiamės taip, kaip esame užprogramuoti, ne patys nusprendžiame ar gyvenime būsime žudikais ar gydytojais? Mėgstu ieškoti, ką atlikėjai kalba apie savo dainas, apie ką jos. Šiuo atveju tai daryti tiesiog būtina. Užtenka užsukti į songmeanings.com, kad pamatytum tą galybę interpretacijų, kartais – iš paties atlikėjo lūpų. Kitas svarbus aspektas (nors dainininkas apie tai nekalba, to uždrausta klausti interviu metu) yra jo santykis su krikščionybę. Kalbama, kad kone kiekviena daina turi ir religinių aspektų, bet… Jis nemoralizuoja. Kažkas gerai pastebėjo, kad jis ne perteikinėja oficialią nuomonę, tiesą, bet greičiau savo asmeninį santykį, išgyvenimus, kurie nebūtinai visada yra gražūs, šviesūs. O dar gi įvynioti į “creative writing” popieriuką tampa neįveikiamai užšifruotais.

pray.jpg

Panašu, kad kiekvieno koncerto metu Sufjanas kalba apie savo dainas. Kartais kartojasi, kartais – ne. Tai matyti iš kompanijos reakcijų. Dažnai jie tyli, matyt, kad žino kas bus pasakyta, kada baigsis ir kada jiems jau reikės pradėti skambinti. Šį kartą plačios interpretacijos sulaukė “The Predatory Wasp Of The Palisades Is Out To Get Us!”. 6 minutes trukęs išaiškinimas buvo ilgesnis nei pati daina. “Tada aš dar buvau kaulėtas berniukas su bjauria šukuosena” – pradeda Sufjanas, o iš salės pasigirsta kiek gėjiškas (gal dėl to, kad vyriškas) animacinio filmo herojaus vertas nuostabos kupinas švilptelėjimas – pats matau, kad tie laikai jai labai toli praeityje.

Įdomus pastebėjimas. Nors tiek koncerto pradžia, tiek pabaiga buvo gan ramios, o ir iš studijinių įrašų galėjai tikėtis lengvų baladžių, pasigrojimų, pasirodymas dažnai svyruodavo ant pamišimo ribos. Nekalti šnabždėjimai, tylus falsetto, finale virsdavo “Animal Collective” vertu šelsmu: Sufjanas degina pianino klavišus, o penkios dūdos niekaip nenori nusileisti dviem elektrinėm gitarom ir būgnininkui. Beje, tai irgi labai Sufjaniška, kai iš tokio balagano vėl išneria taikus, užtikrintas, dieviškas vyriškas vokalas. Kaip gi be triukšmo pajausi, kas yra tyla ir ramybė? Taip, dažniausiai tai būdavo Sufjanui sėdint prie pianino. Kartais jis pasikeisdavo su St. Vincent ir tada į rankas paimdavo akustinę gitarą arba, savaime suprantama, bandžą.

blue.jpg

Nežinomų dainų paradą pratesė kalėdinė daina iš lapkričio 21 d. pasirodysiančio 5 CD rinkinio “Songs For Christmas”. Pirmą kartą girdėta “That Was The Worst Christmas Ever!” įsiminė dėl dviejų dalykų (ne nekalbu apie tai, jog tai super-duper daina): St. Vincent vokalo ir tuo metu vykusio vaizdinio šou. Europos ture St. Vincent pakeitė JAV likusią “My Brightest Diamond”, kuo aš be galo džiaugiuosi. Dėl kur kas mažiau pretenzingo ir ne tokio tobulo vokalo bei easy going natūros, šarmo, ji man pasirodė esanti kur kas arčiau salėje esančio klausytojo. O antras dalykas… Prieš dainą į salę buvo pasiųstas pripučiamų kalėdų senelių būrelis. “Turn them on their backs, like “Beastie Boys”. It looks funny for us” – salės darbą reziumavo Sufjanas. Tikrai juokinga, kai vėliau tai šen bei ten į ritmą imdavo linguoti supermenų ir senelių šalčių kolektyvas.

seniai.jpg

Bet visa tai smulkmena, prieš didžiausią dienos siurprizą. “Mes sugrosime naują dainą, tai titulinė šio turo daina – “Majesty Snowbird”. Net nežinau kam ji skirta: priverst išsilydyti jau esamus gerbėjus ar pritraukt naujus? 10-ties minučių epo metu salė nuščiuvo, po jos – buvo ekstazėje. “Michigan”, “Illinois”, “Avalanche” – kad ir koks mylimas, tai buvo tas pats Sufjan Stevens. Tie patys pučiamieji, styginiai, dainų struktūros. Čia gi reikalas panašėjo į miniatiūrinį kūrinį orkestrui, dainą istorinio filmo garso takeliui – lėtai įsibegėjančią, bet galingai pasibaigiančią. Garsas man panašėjo į “Sigur Ros”, vokalas – į “Mew”. Retas atvejis (tiesą sakant, pirmas), bet po šios dainos, dar nesibaigus koncertui, pasakiau “Stop”. Po “Majesty Snowbird” atrodė, kad daugiau nebepatempsiu… Vis tiek: stovi, svaigsti, niūniuoji…

Bet niekas manęs neklausė… Ir kai jau prasidėjo “Chicago” buvo aišku, kad ponas “Majesty Songbird” ir jo “Magical Butterfly Brigade” jau pasiruošę pakilti ir palikti “apšąlusią” publiką. Beje, apie “Chicago”. Kažkada viename iš aparatūros derinimo etapų, naudojau būtent šį kūrinį. Žinot, mušamieji, styginiai, tuzinas pučiamųjų – sustatyk, kad gudrus viską taip, kad nors iš bėdos girdėtum ne muzikos garsų kokteilį, bet harmoningą jų chorą. O koncerte garsus galėjai matyti!!! Kai pažiūri į nuotraukas, matai, kad ant scenos buvo dvi grupės: roko ir pučiamųjų. Dešinėje: būgnai, elektrinės, akustinė ir bosinė gitaros, pianinas, kairėje – 5 vnt. pučiamųjų jėgos. Kai roko grupė įvesdavo publiką į ritmą, pučiamieji ją apdovanodavo puikiu melodijos, temos perteikimu. Arba abi komandos susijungdavo ir “kaldavo”. “Chicago” baigėsi, sulaukėm 3 dainų biso, kurių metu toliau, kaip Sufjanas ir prognozavo, skraidėme. Ačiū jo didenybei Songbird. Tai ar buvo geriausias koncertas šiemet? You bet!

Tracklist:
1. Intro
2. Sister [Seven Swans]
3. The Transfiguration [Seven Swans]
4. The Man of Metropolis Steals Our Hearts [Illinois]
5. Jacksonville [Illinois]
6. Casimir Pulaski Day [Illinois]
7. A Good Man Is Hard To Find [Seven Swans]
8. Detroit, Lift Up Your Weary Head! (Restore! Rebuild! Reconsider!) [Michigan]
9. The Predatory Wasp Of The Palisades Is Out To Get Us! [Illinois]
10. Seven Swans [Seven Swans]
11. That Was The Worst Christmas Ever! [Songs for Christmas vol.3]
12. Dear Mr. Supercomputer [Avalanche]
13. Majesty Snowbird [Unreleased]
14. Chicago [Illinois]
***
15. Concerning The UFO Sighting Near Highland, IL [Illinois]
16. John Wayne Gacy, Jr.[Illinois]
17. The Dress Looks Nice On You [Seven Swans]
Viso: 1h 46min