httpvh://www.youtube.com/watch?v=zl0ovVe0Ou4&hd=1
Buvo įdomu pamatyti, ką Giorgos Lanthimos pavyks nuveikti po “Oskarui” nominuoto “Dogtooth” (kurį vardan meilės arba neapykantos būtina pamatyti). Pasvarstymų tema geriau-blogiau bandysiu išvengti tiek šiame įraše, tiek ateityje, bet smagu, kad braižas išlieka, tačiau tuo pačiu nesikartojama. Vienas imdb.com vartotoju, mačiau, savąją filmo apžvalgą užbaigia žodžiais “I can’t see how anyone in their right mind could have truly enjoyed it?”, bet gal tuo ir neverta stebėtis toje pačioje apžvalgoje atradus, kad žiūrovas taip ir nesuprato, ką režisierius norėjo pasakyti.
Nors “Alps” herojai kur kas arčiau realizmo, nei matyti “Dogtooth”, jaučiasi, kad kiekvienas jų yra perspaustas šaržavimas ne tiek atskiro individo, kiek visos visuomenės. Jeigu jau trailer’is nespoilina tema “apie ką?”, padarysiu paslaugą ir aš, tačiau kalbant apie žinutę po filmo, man jų kilo net ne viena. Visų pirma apie meilės, ryšio poreikį (net ir patiems ALPS grupės nariams), visų antra – apie asmenybės brandumą, sugebėjimą ne tik (pa)imti, gauti, prisileisti, bet ir meną paleisti (let it go). Mums atrodo tuščias vaiko verkimas, kai jo lėlei kas sulaužo ranką, bet mes patys, kai kurie net žengdami į paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį, gyvenam lyg pagal “Иванушки International” vienos dainos žodžius: “Кукла Маша, кукла Даша / Просто дети стали старше”.
Dar galima pamatyti Vilniuje spalio 3d. 19:00, Kino centre “Skalvija”