Bigmouth strikes again. Sutikau Kobe vieną pliurpų prancūzą, kurį praminiau “bigmouth”. Taip jau atsitiko, kad po poros dienų, jau iš kito miesto, tuo pačiu metu turėjom skrydį į Taipėjų. Visą laiką tik ir tekalbėjo, kaip gera dingti iš Japonijos (o kas belieka, kai išsiunti 350 reziume ir negauni jokio padoraus darbo (padoraus jo atveju turi porą reikšmių – pimpio nei ant liežuvio nei tarp kojų nenulaikantis vaikis yra nusifilmavęs 40 buitinių pornūškių, kurių pirmąją man parodė)). Taipėjuje jo laukia mergina ir šiaip ši šalis jam buvo svetinga anksčiau, tad jis visur pirmas – pirmas į lėktuvą, pirmas iš jo, pirmas per muitinę, pirmas, pirmas, pirmas – vienžo, let’s do it quickly ir pasinerkime į Taipėjų. Čia joks ne pasiteisinimas, bet taip jam be perstojo pliurpiant, nė nepajutau, kaip sėdom į autobusą, atvykom nuo oro uosto iki miesto centro, abu laimingi paspaudėm vienas kitam rankas, pasukom savo keliais nežvilgčiodami per petį ir jau savarankiškai pasinėrėm į dar tik prasidedančios dienos džiaugsmus ir vargus. Mano didžiausias džiaugsmas buvo pakišus ranką po ant nugaros kabančia kuprine – dar lėktuve atsikračius kai kurių drapanų, kuprinė jautėsi akivaizdžiai palengvėjusi. Akivaizdžiai… Gal net kiek per daug… Pala, pala. Atidarau ir iš tiesų – neprisiminiau, kaip atgal į kuprinę sugrūdau seną, bet gerą ir patikimą mac’ą. Let it be, galvoju, kompas buvo senas – seniai norėjau keisti, Azijoje tai daryti apsimoka, tik, kad vis progos neturėjau.

Bet… Nepaskambinti į oro bendrovę būtų labai keista. Ramiu žingsniu nuėjau iki hostelio, nes, na, gi, ne turguj pamečiau, net ne laukimo salėje – lėktuve. Atrodė, daugiau nei natūralu, kad niekur jis nebus dingęs. Užtrukau tik su telefono paieškomis, nes mano avialinijos neturi atstovybės Taipėjuje, tad… Bet, su hostelio šeimininkų pagalba suradom galus. Štai ir išsisprendė problema.

Valanda kelio atgal ir kompiuteris jau mano rankose. Keliaudamas dirbu, tad iškart prisėdau šiek tiek padirbėti prieš kelionę atgal. Atveriu kompiuterį – tuščias. Visiškai, lyg ką tik būtų suinstaliuota operacinė sistema. Iš pradžių pasimetu, nes tokio švaraus darbastali savo kompiuteryje nemačiau jau n metų. Po akimirkos suprantu, kad p….. – visa informacija, su visom rudeninėm Kyoto nuotraukom, realiai viskas dingo. Let it be, galvoju… Vėliau vis tik bandau išsiaiškinti, kas nutiko laike nuo tada, kai aš palikau kompiuterį iki tada, kai jį atgavau? Kildamas eskalatorium link kaltininkų ofiso patikrinu fotoaparatą. Pasirodo nerealus tingumas išgelbėjo mane šį kartą – kortelė vis dar nesuformatuota, visos nuotraukos yra. Eilinė problema išspręsta, – pagalvoju.

Žmogus atnešęs man kompiuterį, pasirodo,  šiuo metu (dešimt minučių po įvykio) “out of duty”, tad mane telefonu sujungia su tarnyba, kuri atsakinga už pamestų daiktų perdavimą. Prisieka, kad jokių procedūrų nėra – jie paėmė kompiuterį ir avialinijos atstovų ir perdavė jį savininkui. Ką gi, matau, kad kaltų nerasiu ir nemokamo bilieto atgal į Japoniją man niekas neišskirs.

Vėl prisėdu ieškodamas, kaip prisijungti prie interneto, nes man meta neaiškias žinutes reikalaujančias kokio tai slaptažodžio. Nieko gero nerandu, perstartuoju kompą ir vėl gaunu seną-gerą vaizdelį su savo prisijungimo vardu. Sabakos, aišku, kad bandė mane išloginti ar kažką, bet kompe nieko nepridirbo – visa informacija saugi. Viskas baigėsi geruoju.

Bet žinau, kad ir ši sėkmė kažkada baigsis.

Kaip ir baigsis tai, kas seks po sėkmės pabaigos.

No alarms, no surprises. Važiuoju miestan.