IV diena.
Il Posto ir Marco Castelli (Italija) | Išnara
Nemokamai nereiškia blogai. Pasižiūrėti išradingo italų pasirodymo ant Žilinsko galerijos sienos susirinko nemažai žmonių, bet tikrai ne tiek, kiek pasirodymas vertas. Negaliu nesuprasti, bet vis tik buvo keista, kad nemaža dalis žmonių taip ir neatitraukė akių nuo gyvo pasirodymo, o dalis tiesiog stovėjo toje vietoje, kur nesimatė ekrano transliuojančio tą patį pasirodymą kitu kampu. Iš pradžių atrodo, kad tai kažkas panašaus į tai, ką matom grandiozinių koncertų metu – ekranai-pagalbininkai stovintiems tolumoje ir negalintiems matyti atlikėjų veidų, mimikų. Vėliau aiškėja, kad filmuojama ne iš priekio, ką mato visi susirinkusieji, tačiau iš apačios. Tokiu būdu ekrane prieš akis esantis plokščias vaizdas atgyja, šokėjos tampa stačios, gravitacijos dėsniai jas tarytum nuleidžia ant žemės. Bet, suprantama, taip nėra, čia ir yra pasirodymo unikalumas. Ekrane pasirodymas atrodo stačias, tačiau visa vyksta laisvai sklandant sienos paviršiumi. Dviejų veikėjų “dvikova” ant sienos primena tai Matricos skraidymus, tai “Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas” levitavimus. Skirtumas tik tas, jog ten, mes žinom, yra efektai, o čia viskas daroma gyvai, prieš tavo akis. Efektas įstato šypseną ir nepaleidžia gerą pusvalandį, o Marco Castelli ant ritmingos elektronikos gyvai pridėtas saksofonas dar ir suorganizuoja mažą diskoteką – bent jau šalančioms pėdoms ir vaizdui prieš akis pritariančiai galvai. Nors imk ir pakartok dar kartą – čia tas atvejis kai “kaip?” net neleidžia pagalvoti “apie ką?”. Tiesiog kaifas.
III diena.
Alias / Guilherme Botelho – „Šoninis lietus“.
Du žodžiai: magnifique ir deja. Deja, žinoma todėl, kad šveicarai jau susipakavo daiktus ir su šiuo pasirodymu, kurį kol kas matė vos kelio pasaulio šalys, juda toliau, iš Lietuvos. Na, bet to buvo galima tikėtis, o kelios tuščios vietos “Girstučio” rūmuose reiškė, jog nebuvo taip, kad norinčių buvo daugiau negu leido salės galimybės. Ką gi, tikėtina, kad metų pasirodymas kai kam lyg akimirka pralėkė pro akis, kai kam už akių.
Sako, kad Guilherme Botelho nenorėjo kurti žmonėms, kurie išėję iš spektaklio galiausiai pasakytų – nieko nesupratau. Šis turinio prasme visiškai neįmantrus kūrinys – puikus tokios filosofijos, požiūrio į kūrybą įrodymas. Nereikia atsiversti spektaklio aprašymo, jog tiksliai cituotum mintis apie dalelyčių magnetizmą arba tai, kad visa, kas yra, yra judėjimo pasėkmė, istorija. “Šoninis lietus” – tai valandos judesio spektaklis, nepailstantis judėjimas į priekį, keičiant būdus, formas, bet niekada nekeičiant krypties – į priekį. Gali tai vadinti evoliucijos šokiu, gali jame įžvelgti kasdienybės elementų, bet nuo pradžios iki galo, tai užburiantis atsakymas į klausimus kas aš esu, kodėl? Jeigu Renė Dekartas yra pasakęs “mąstau, vadinasi egzistuoju”, tai Guilherme Botelho papildymas jam būtų “judu, todėl esu”. Ši frazė “Šoniniame lietuje” tampa ir turinio, ir formos paaiškinimu, visa kita -išpildymas. Juk jeigu kas jums pasakytų, jog visas pasirodymas, tai nenutrūkstantis 14 šokėjų judėjimas per visą salės ilgį viena kryptimi, tai vargiai būtų ankstinas pamatyti pasirodymą. Tačiau kaip tai pavyksta realizuoti… Jeigu atsigavęs po pirmų penkių minučių įspūdžio užbėgdamas įvykiams už akių imi abejoti ar pasirodymui užteks parako visai valandai, tai po jo tenka konstatuoti – užteko. Šokėjai keičia judėjimo žingsnelius varijuodami nuo elementaraus ropojimo iki bėgimo, kiekvieną naują pristatydami būtent tada, kai jau atrodo, kad pasirodymui trūksta gaivumo. Vienas, du, trys, penki aktoriai… Kartais akimirkai sustingsta tarsi sustabdytame kine, bet tik tam, kad ir vėl atsiduotų prigimtiniam šauksmui judėti. Judėti sklandžiai, elegantiškai. Kartais atrodo, kad po jų kojomis ledas – taip sklandžiai ir greitai jie iš vieno salės galo pasiekia kitą. Kartais, o tuo įsitikinti reikėjo ne vienos minutės, atrodydavo, kad pati scena juda. Sienos susitraukia, išsiplečia, pajuda grindys. Apgaulė. Pasirodo tik žaismas su apšvietimu. Tempas greitėja, ropojantys sutverimai virsta vaikštančiais kūnais, kurie nusimeta rūbus, tampa panašiais į mus, bet niekada nesustoja. Taip, yra tūkstančiai būdų judėti ir tik vienas gyventi – judant. Į priekį.
Intro.
Srityje kurioje dirbu, reklamoje, žodis menininkas turi neigiamą reikšmę. Tai tas, kuris daro tai, kas jam gražu, nekreipdamas dėmesio ar jo darbas, žinutė pasieks užsakovo klientus. Muzikoje, kine, teatre, dailėje, šokyje menininkas tarytum pats tampa savo kūrinio užsakovu – kiek jo kūrinys vykęs, jis patiria asmeniškai, per reakcijas, salių užpildymą. O salės Kaune pilnos ir šiltos atlikėjams. Vis tik žiūrint platesniam kultūros formų kontekste, daugumai spektaklių norisi taikyti tą pačią nuolaidų sistemą, kaip ir lietuviškam kinui: kaip lietuviškam kinui (kaip moderniam šokiui) tai visai nieko. Modernus šokis iš principo turėtų būti priimtinesnis platesniam žiūrovų ratui negu baletas. Juk čia svarbesnė kūrybinė išraiška, saviraiška svarbesnė už techniką arba “kaip?”, čia pataikauja “kas?”. Deja, dažnu atveju atrodo, kad būtent toje “kas? apie ką? kodėl?” dalyje labiausiai ir suklumpama.
Situaciją ironiškai iliustruoja įvykis antrą festivalio dieną (ketvirtadienį), kai programoje du pasirodymai buvo sukeisti vietomis. Per pertrauka kaimynė iš dešinės sulaukia skambučio, kurio tikslas išsiaiškinti, kada ją paimti po spektaklio. Nežinau, atsako ji, pirma dalis turėjo būti pusvalandžio, o užtruko beveik valandą, tai nežinau, jaučiu baigsis vėliau. Ir jai nepadeda nei rankoje laikomas katalogas su aprašymais nei akivaizdus faktas, jog būtent antrasis šokio pasirodymas turėjo būti beveik valandinis. Nenuostabu. Paėmęs katalogą į rankas ir užmetas akį į aprašymus liksi nesupratęs kur eini ir ką turėsi pamatyti. Ir tai be jokio hiperbolizavimo – spektaklių aprašymai tai kažkas tarp filosofijos ir poezijos. Kaip rašantis žmogus visada laikaus nuomonės, jog tekstas turi priartinti žmogų prie kūrinio, o ne nutolinti, tačiau čia yra kaip tik atvirkščiai. Ar negebėdamas suvokti aprašymų galėsi suprasti betekstį (ir ačiū dievui ne aiškinamąjį) šokį? Ar tekstai-abstrakcijos slepia idėjinę šokio tuštybę? Šie klausimai nepaleidžia jau kelinta diena, tačiau faktas ir tai, jog stiprūs kūriniai prasimuša net pro beprasmius tekstus.
II diena.
Mikołaj Mikołajczyk | Laukimas
“Kauno diena” tekste “Festivalyje – nuogo kūno ir dvasios šokis” kalbina šio solo pasirodymo autorių ir atlikėją Mikołaj Mikołajczyk. Tam tikra prasme tai spektaklio iššifravimas, bet prie to dar grįšiu, nes pirmiausia norisi paminėti kone visus spektaklius užvaldžiusi nuogumą. Net ir minėtame interviu Mikołaj Mikołajczyk antrina žurnalistės minčiai, jog moderniame šokyje nuogumas nėra dažnas dalykas. Negaliu dėl to diskutuoti – trūksta patirties, kompetencijos. Bet dėl vieno galiu užtikrinti – dabartiniame teatre nuogumo yra apstu. Ar bent jau daugiau negu pakankamai. Todėl kiekvieną kartą matydamas niekuo nepagrįstą nuogumą aš pasijuntu nublokštas bent penketą metų atgal. Taip, visi, tame tarpe Mikołaj Mikołajczyk sakys, jog nuogumas nėra savitikslis, juo nesiekiama šokiruoti, tačiau sunku paneigti ir tą faktą, jog jis viena ar kita forma pasireiškia didesnėje pusėje pasirodymų. Vienur labiau integruotas, kitur mažiau, tačiau gausiai ir sistemingai, lyg madingas šių dienų atributas. O nuogumas (kaip ir beje visa kita), jeigu nesuteikia atsakymų, užduoda (dažnai bereikalingus) klausimus, kurie tik atitolina nuo tikrosios kūrinio žinutės.
Lenko Mikołaj Mikołajczyk “Laukimą” sunku priimti tiesiog čia ir dabar. Valandos trukmės ne itin estetiškas nuogo atlikėjo pasirodymas (atsiprašau, bet man vyriškas kūnas retai asocijuojasi su estetika) praranda dalį žavesio, jeigu tu jį interpretuoji tik iš prieš akis esančios informacijos. Mikołaj Mikołajczyk pasakoja savo istoriją, kaip būdamas baleto šokėju patyrė traumą po kurios save reikėjo atrasti iš naujo. Tai nuogas ir nuoširdus pasakojimas, kurio šiek tiek susigūžti verčiantį tekstinį nuoširdumą keičia nuogas kūnas. Čia lenko nuogumas visiškai pateisinamas, nes radikalaus atvirumo efektas pasiekiamas, nors ir neįprastomis priemonėmis. Kur kas blogiau, kad neįgudusiai (suprask – ne šokėjo) akiai pasirodymo turinys ilgą laiką taip ir lieka nesuprastas – transformacija iš puikaus baleto šokėjo į tą, kuris kovoja su savimi, jog padarytų tai, kas anksčiau fiziškai nebuvo problema, gali būti pastebėta tik specialisto. Taip tu turi išlaukti iki tam tikrų simbolinių žingsnių pasirodyme, jog suprastum, kad kažkas įvyko, vyksta – galvos nusiskutimas (naujas etapas), bebalsis karaoke dainavimas (ėjimas į naują nepatirtą sritį, darymas kažko naujo). Tačiau nežinant tragedijos priežasties, nepastebėjus pačios tragedijos, net ir šie simboliniai veiksmai sukelia daugiau klausimų negu duoda atsakymų.
Prieš spektaklį kažkas tiesiog filmavo besirenkančius ir laukiančius žmones. Niekas nežinojo, jog tai finalinė pasirodymo dalis. Mikołaj Mikołajczyk į savo vietą pasodina iš salės pakviestą žmogų, pats atsisėda toje pačioje baltoje juostoje kitame salės gale, o už nugarų rodomi mes. Tiesiog. Tiesiog, tačiau tie vaizdai sukelia juoką. Atrodo, kad esi paprastas žmogus, bet užtenka būti prigautam ir būt parodytam viešumoje, kai tai sukelia aplinkinių šypsenas ar juoką. Ar ne panaši reakcija buvo į lenko atvirumą? Ar sėdėdami salėje apsirengę esam nors kiek kitokie, mažiau pažeidžiami ar tik slepiamės Mikołaj Mikołajczyk atvirumo šešėlyje? Čia dar prisimenu ant vieno paminklinio akmens iškaltus žodžius: “Ten, kur tu esi, aš buvau. Ten kur aš esu, tu būsi”.
Pusvalandžiu per ilgas, bet turint kūrinio šifravimo kodą – atvirumu pritrenkiantis kūrinys.
Kai pirštai nespėja paskui mintis, gerai būtų įjungt spelling & grammar check :)
Nu, tai irgi nuomonė :)
teko būt prabangiam finale, tad belieka padėkot rengėjams už galimybę pamatyt vieną tokios choreografijos korifėjų – johannes wieland. nesigirsiu, kad visą pateiktą mozaiką gražiai susidėliojau galvoje ir šiaip vaizduotėje, tačiau žiūrėjau išplėtęs akis ir šypsodamasis – paliko gerą kokybės ir modernumo įspūdį. ir tas dialogas dviejų šokėjų tarpusavy bei su atitikmenimis vaizdo ekrane, ir nepakartojama eva (dieviškai pasirodė ir kaip šokėja, ir kaip aktorė, ir kaip graži moteris :), ir tas rudens žaismas oro uosto iškarpoj, ir tas užkrečiantis “fun fun fun, let’s have even more fun”… žodžiu, berods, antras kartas, kai nesigailiu važiavęs į kauną dėl valandinio įvykio.
Praleidau atidarymo renginį, neturėjau kantrybės patekti į “Atvirų akių panoramos”, bet iš likusiųjų tik Johannes Wiedland ir A.lter S.essio puikiai išnaudojo erdvę (neturėjau jėgų aprašyt antruosius, bet tas baltas iš viršaus apšviestas kvadratas su projekcijom, kurių centre plėšėsi šokėja buvo labai paveikus – tiek pats sau, tiek visi aplink atrodė lyg kokio elitinio klubo nariai, šeštadienį skiriantys žiauriai pramogai – žmogaus saviegzekucijos stebėjimui). Nežinau kodėl, bet didžioji dauguma puikiai apsiriboja trim žvakėm, rūbų kabykla ir foteliu. Man gi tai atrodo praleista galimybė sukurti nuotaiką, įvesti žiūrovą į tavo sumanymą. O Johannes Wiedland ir jo tie rudeniniai lapai iš karto paliko melancholijos ir šiltumo įspūdį. Pridėkim prie to tikrai žavią pagrindinę atlikėją ir rankos nekyla kritikuoti :) Gal tik tiek, kad šokis pasirodė menkai integruotas. Aš jo nė neatsimenu. Tai, kas liko, labiau kelia asociacijas su įprastiniu nei šokio teatru.
Aprašymus spektakliams, beje, atsiunčia pačios trupės. Dažnai aprašymas yra dalis spektaklio ir tam kad matytum tai, ką tau rodo, turi priartėti prie tam tikro kultūrinio konteksto. Aišku, Alias atveju to nereikėjo.
Suprantu, kad aprašymus daro ne organizatoriai :) Ir net suprantu, kad aprašymai neturi būti dalykiški, bet kartais atrodo, kad kūrėjai samdo specialistus, jog jie paprastą žinutę sukomplikuotų.
Beje, kalbant įrašo pavadinimą, kuris gal ne pilnai atsiskleidžia per apžvalgas… Iš 11 kūrinių nuogumas buvo… 6? :) Žinoma, tai tik faktas ir, aišku, nė vienas iš kūrėjų nenaudojo nuogumo tik tam, kad šokiruotų ir vis tik.
Aprašymo, kaip kūrinio įvado teisė priklauso kūrėjui. Girdėjau nuomonių, kad prieš spektaklį skaityti visai nereikia, turėtum ateiti ir per valandą viską pamatyti. Aš nesutinku. Manau, geras menas gali ir turi būti gilesnis nei valandos baigtinė patirtis. Tai ne tik reiškia, kad meninis veiksmas ar jo pakartojimas turi pakeisti tai, kas seka PO jo. Manau, tai lygiai taip pat reiškia, kad norėdamas patirti turi ruoštis ir prieš.
Jokiu būdu nesakau, kad ši situacija teisinga visų atžvilgiu, gal kas neturi laiko ir dirba sekinantį darbą bei išlaiko šeimą. Turiu omenyje tai, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti tokį pažinimą, kuris jam reikalingas, kuris jam padeda. Tačiau tai neįpareigoja menininko pataikauti žiūrovui, tam yra industrija-pop kultūra.
Ką reiškia „vis tik“? Kūnas šiuolaikiniame šokyje yra medija, lygiai kaip ir gatvėje. Nuo autoriaus priklauso, ką per tą mediją jis ruošiasi pranešti ir ar jis pasirinks išorinę išvaizdą perduoti pranešimui. Manau, kad klysta galvojantys, jog nuogas kūnas yra pranešimas. Iš tiesų, tokia reakcija į nuogą kūną yra pranešimas.
Na, įvairiai.. Aš tikrai nenorėčiau, kad šokis man būtų tiek akivaizdus, kad nieko skaityt nesinorėtų – užteko kelių tokių labai aiškių AKIMIRKŲ pas brazilus, kad šyptelčiau. Čia gi ne teatras, kur aiškumo visai nedirbtinai prideda žodžiai. Bet ir vėl.. Jeigu aprašymas tau nepadeda nei po spektaklio, nei prieš jį, tai ko jis vertas? Gerai, jeigu pasirodymas kažką sujaukia viduje, tada pats nueini ir susirandi trūkstamus atsakymus. Bet dažnai būna, kad net neturi už ko užsikabinti (man taip buvo po brazilų, lenkų). Pažiūrėjau, išėjau ir net nenorėjau toliau gilintis.
O kas dėl nuogo kūno, tai jau lyg irgi sakiau.. Jeigu jis neatrodo būtinas, aš jį laikau dirbtine priemone. Mane kiek nustebino tas interviu su lenku, kuriame tiek žurnalistė, tiek jis deklaruoja, kad nuogumas nėra dažnas reikalas šokyje, o čia.. daugiau negu pusėje spektaklių buvo. Aš kai teatre to atsižiūrėjęs, tai mane jau užp.. ši “žinutė”. Anksčiau laukdavau (dar iki Koršunovo “Meistro ir Margaritos”), ką jie man tuo nuogumu pasakys, o vėliau jau pradėjau laikytis išankstinės pozicijos: nu įrodyk, kad neišsip..ėji. Ir ką, dažnu atveju neįrodo, net nesistengia. Galėjo būti tas nuogumas, galėjo ir nebūti. Gal kai kur nuogumas dar kelia klausimus “o, kodėl nuoga?”, man jis nieko nekelia :) Žinoma, gal taip sutapo, jog iš tūkstančio šiuo metu pasaulyje rodomų šokio spektaklių tik dešimtyje yra nuogumas ir festivaliui kaip tik atsitiko atvežti šešis iš jų, bet aš tokiu atsitiktinumu netikiu ir pusėje tų darbų jis man atrodė žinutė vardan žinutės.
Čia tegaliu palaikyti vieną anonimą, su kuriuo neseniai pasirodė interviu tokiam Vilniaus resurse 370. Jame jis sakė, kad mes kažkodėl nesigėdijame kūno aprengto drabužiais, kūno kuris savimi transliuoja prekinių ženklų istorijas, tačiau nuogas kūnas dabartinėje visuomenėje yra tabu.
Nesupratai manęs, aš jokiu būdu nesakau kad pats nuogas kūnas yra pranešimas.
Tai kad nuolat keliamas klausimas, kodėl nuogas, tačiau nekeliamas klausimas kodėl penkiuose spektakliuose žmonės basi, o trijuose su juodomis kojinėmis – tai yra pranešimas. Ir tai kad tu pamatęs žmogų be drabužių ant scenos iš karto jį laikai nuogu žmogumi („nu įrodyk, kad neišsip..ėji“), o ne atlikėju, tai irgi yra pranešimas.
Galiausiai, man atrodo naivu ir dirbtina sakyti, kad tau nesvarbu, kad tau nieko tai nekelia, nes tuomet kodėl mes apie tai priversti šitiek šnekėti, kodėl tai nėra dar vienos kojinės, dar vienas savaime suprantamas būdas kūnams būti.
Viktorija :) Atsakymas čia labai paprastas. Kai tu eini gatve ir kone kas antras žmogus eina su džinsais, tu to net nepastebi. Nes džinsai yra beveik norma, kažkas universalaus, kažkas ko jau net nebematom. Bet va jeigu tu eitum ir pamatytum kas dešimtą žmogų žaliom kelnėm su baltais žirneliais, tu iš karto į tai atkreiptum dėmesį – nes tai nukrypimas nuo normos. Todėl aš nepastebiu ar žmogus su kojinėm ar basas (čia tik šiaip tai sakau, nes sėdėdamas pusėje spektaklių prie scenos, galėčiau ir konkrečiau apie kai kurias kojas – pradedant dailiomis ir baigiant tomis, kurios jau turėtų reikalauti specialios avalynės; kas šoka su kojinėm, tai juo labiau pastebiu – panašu į sekso scenas, kuriose irgi būna kojinės), nes man tai jau normos dalykai. Apsirengęs žmogus yra norma. Ne tik dėl kultūriniu aplinkybių, bet ir dėl to, kad natūraliai šalta be rūbų :) Kai šokėjai visad bus nuogi, nes jiems taip patogiau šokti, ilgainiui priimsiu tai kaip normą. Dabar gi nuo nuogumas yra nužengimas nuo normos, todėl ir kliūva. Tai aš natūraliai ir klausiu – ką tu nueidamas nuo normos nori man pasakyti? Pamatęs žmogų tiesiog su plaukais aš to neklausiu. Pamatęs su raudonais, kone aliejiniuose dažuose išdažytais, paklausiu. Paklausiu ir pamatęs su kibiru ant galvos. Nebent visi dešimtmečius ims vaidinti su kibirais ant galvos. Tik tiek :)