Neslūgstant mados “būkim atsakingi – paremkim vaikus” bangai, vis prisimenu pernai Kanuose laimėjusią ledų gamintojo “Häagen Dazs” kampaniją. Veiksmas vyksta JAV. “Häagen Dazs” pardavimai krenta. Ką jie daro? Padeda į stalčių tradicinės reklaminės kampanijos matmetis ir tiek įvaizdinius klipus, tiek pardavimus daro per įmonių socialinės atsakomybės teorijos bei praktikos prizmę. Rezultatas? Ilgainiui jie aplenkia net savo didžiausią konkurentą Ben & Jerry’s. Įdomiausia dalis, kad jie rėmė ne krepšinį, ne beisbolą, ne amerikietišką futbolą ir net ne vaikus. Jie pasisakė už bičių išsaugojimą! Štai kaip visa tai atrodė (per 4 minutes):
httpv://www.youtube.com/watch?v=Ijdx8bf8T5k
Pamoka čia viena. Kaip nesustiprinsi savo, kaip dantų protezavimo specialisto įvaizdžio dalyvaudamas akcijoje “Darom”, taip ir savo, kaip maisto pardavėjo, remdamas krepšinį, arba banko, remdamas vaikų namus. Nėra sinergijos. Įmonės vykdydamos rėmimo projektus dažnai elgiasi lyg galvotų, jog jie turi būti atsakingi visuomenei, kai iš tiesų įmonių socialinė atsakomybė prasideda nuo atsakomybės savo darbuotojams. Štai sėdžiu vieną dieną filmo “Kelionė per Lietuvą” premjeroje (beje, labai so so filmo), klausau TEO atstovo kalbos, kaip jis palūžo, kai į jo kabinetą įėjo filmo prodiuserė bei paprašė pinigų ir galvoju, o kaip aš jausčiaus būdamas tos įmonės darbuotoju, matydamas kur nukeliavo nemaža paramos sumelė? Jeigu ji eina “Vaikų linijos” ar “Jaunimo linijos” išlaikymui, tai skamba ir nuoširdžiai (padedam kuo galim) ir nekelia papildomų klausimų dėl to ar rėmimas yra tikras, nuoširdus ar atspindintis sprendimų priėmėjo hobius?