Tu niekada nebūsi ten, kur aš buvau. Niekada.
Gerai pagalvojus, per pusantrų metų išnaudojau 9 metams skirtas kasmetines mėnesines atostogas. Beveik neabejoju, kad per dvejus metus būsiu išnaudojęs tiek, kiek statistiniam lietuviui priklauso per 12 metų. Ir iš tiesų, priežastis slypi kelionėse, bet ne jų kiekyje, o jų metu pasikeitusiame požiūryje į jas. Paradoksalu, tačiau net nesijaučiu keliaujantis – kaskart fb pastebėjęs, kad kas iš draugų ar pažįstamų kažkur išvyko, nevalingai išlemenu “nu tie tai keliauja ir keliauja”, nors retas jų prakeliauja daugiau nei mėnesį ar pusantro mėnesio per metus (efektyviai panaudojus savaitgalius, ypač ilguosius). Tiesiog, kai peržengi tam tikrą laiko slenkstį, atrodo, kad tu ne keliauji, bet gyveni kelyje. Truputį gyveni Indijoje, truputį Mianmare, truputį Japonijoje – skirtumas nuo įprastinio gyvenimo mieste tik tas, kad vieni gyvenimą paįvairina išeidami į teatrą, kiną, parką, kiti – važiuodami į naują šalį, miestą.
Ilgainiui į keliavimą imi žiūrėti ne, kaip į tikslą savaime, bet, kaip į priemonę tikslui pasiekti. More