Mano atveju “bėgu”, lygu “važinėju dviračiu”, bet parašyti tai įkvėpė būtent bėgiojantys. Žinomas maratonininkas Mykolas Katkus straipsnyje “Treji metai bėgikas”, kaip ir priklauso PR srities atstovui, gražiai aprašė bėgiojimą, tačiau man pasirodė keista neigti, jog tai iš dalies yra mada. Kaip jis sako “Madinga gali būtų ką nors apsivilkti ar nueiti į Bernardinų sodą. Madinga laikytis vienokios ar kitokios dietos. Apskritai – madinga ką nors daryti sociume kartu su kitais. O bėgimas yra labai individuali veikla.” Tik ta individuali veikla kasmet į maratonus pritraukia vis daugiau žmonių. Ir ne tik maratonus – pusmaratonius, 5 kilometrų bėgimus, etc. Pamenu, vieno Lietuvoje vykusio maratono metu buvau prie jūros ir ta proga subėgiojau 1/4 maratono (tuo kart būtent subėgiojau, o ne suvažinėjau) – pakeliui sutikau vos porą individualistų. Skirtumas tarp jų (mūsų) ir bėgusiųjų maratone būtent tas – kolektyvinis vs. individualus. Na, ir žinoma 100 litų skirtumas, kuris atsiranda norint sudalyvauti “nekomerciniame” renginyje (čia atskira tema, kuria jau yra pasisakiusiųjų). A, tiesa, pamiršau – bėgdamas vienumoje gaiviais miško takeliais, neprishare’insi fotkių ant fb sienos ir tavo draugai net negalės jų palike’inti, nes… Tų nuotraukų tiesiog nebus. Perfrazuojant vieno maratono šūkį, nes… “Aš bėgu”. Ir taip bėgti galima kada nori, kiek nori, kaip nori, bet žmones vis tiek traukia maratonai, kur darai lygiai tą patį, tik brangiau, tik… “sociume su kitais”.
Ne mažiau įdomus būna ir laikas iki maratonų arba tiesiog tie pavieniai, atsitiktiniai pasibėgiojimai, daugelis kurių net neartėja prie 42 kilometrų. Pavadinkim juos pasibėgiojimais vardan malonumo. Tik ir vėl… dažnam tas malonumas baigiasi savo rezultatų, kartu su žemėlapiu, pashare’inimu jau minėtame socialiniame tinkle. Kartais man nuoširdžiai būna smalsu, kodėl žmogus dalinasi rezultatu? Taip, bėgiojantiems tik nuo vieno kabineto iki kito, net ir tokie įrašai išspaudžia nykštį, bet kiekvienas nors apgraibom įsivaizduojantis, ką reiškia bėgti, supranta, jog vidutinis greitis nepilni 5 km/h, kai subėgioji nepilnus 5 kilometrus, yra vertas tik mamos aplodismentų savo vaikui. Toks jausmas, kad, jeigu nubėgai, bet niekas apie tai nesužinojo, tai čia beveik tas pats, kas nebėgai. O kur dar temos darbe “vakar gerai pabėgiojau” arba “savaitgalį taip pabėgiojau, kad visas problemas iš galvos iškratė”. Atrodo, šviesk ir džiugink pasaulį savo švaria galva, bet ir vėl – nepasakysi, tai, žiū, niekas nepastebės, kad tu nebenervuotas, labiau susikoncentravęs. Tik klausimas tada, ar tu iš tiesų bėgi dėl savęs, nes tiesiog patinka. More