Knyga

Beskaitydamas Art Markman, Bob Duke PhD puikią mini istorijų-tyrimų knygą „Brain Briefs“, trumpam stabtelėjau dalyje „Can we really make ourselves happy?“. Kaip viskas aiškiai ir konkrečiai sudėliojama ir kaip keista, kad, tikriausiai, didžioji dalis perskaičiusiųjų vos užvertę knygą eis toliau kalti savo sėkmės formulės, nes, nu, kaip taip?..

Juk atrodo logiška, kad be pinigų, darbo, be mašinos, be nuosavo būsto, santuokos (nors šį dalyką tyrimas vis tik patvirtina), vasarnamio, antro automobilio, naujausio iPhone laimingas nebūsi. Ir visa tai yra projekcijos į ateitį – telefonas rytoj, kelionė už pusmečio, naujas darbas kitąmet, didesnis atlyginimas po metų, namas po trijų. Bet nepaisant dalykų (didesni ar mažesni jie), kuriais matuojame savo laimę, tyrimas po tyrimo kartoja tą pačią tiesą – šių dalykų atnešta laimė trunka labai trumpai, duok Dieve, jeigu dvi savaites, bet dažniausiai mažiau. Kiek laiko džiugina nauja suknelė, naujas telefonas? Sakoma, kad po poros mėnesių tiek žmogaus, kuriam traukinys pervažiavo kojas, tiek naujai iškepto milijonieriaus laimės jausmas grįžta į tą patį lygį, kuris buvo iki nutinkant tiems lemtingiems įvykiams. Nes žmogus prisitaiko ir tai tampa jo „new normal“.

Mane iki šiol stebina, kaip žmonės gaudami minimalų atlyginimą gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, bet vos tik atlyginimas pakyla 5 ar net 10 kartų, greičiau nei per metus jie ir vėl pradeda gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo – naujai susikurti poreikiai puikiai dera su senomis problemomis. Darbas, atlyginimas, automobilis, telefonas – tai nėra blogi dalykai iš principo, ypač, jeigu suvoki ir įsivardini, kad jie neturi nieko bendra su tavo laime.

Ir vis tik pagrindinė mintis arba požiūrio kampas, kurį pasiėmiau iš konkrečiai „Can we really make ourselves happy?“ yra tai, kad neverta per kančias trejus metus statytis namo galvojant apie tai, kad va, kai pasistatysiu, tada ilgai ir laimingai gyvensiu, nes… laimė dėl šio naujo objekto atsiradimo mano gyvenime neužtruktų nė tiek, kiek truko kančia jį pasiekti. Ir nors namas čia tik pavyzdys, metafora, bet, neabejotinai, kiekvienas gyvenime turime tokių pavyzdžių, kur mėnesių mėnesius ar net metų metus gyvenom „miserable“ gyvenimus su užtaupytu laiku draugams, pramogoms, puikiam maistui, kentėm nekenčiamą darbą, kad vieną dieną pasiektume to… kas suteikė akimirkos laimę. Žinoma, galima sakyti, kad, na, o koks skirtumas ar žmogus jaučia laimę turėdamas kažką, būdamas kažkuo ar yra laimingas (jeigu išvis…) mintimi apie būsimą laimę? Tikriausiai, didžiausias skirtumas yra tas, kad viena yra tikra, čia ir dabar, o kita – netikra, neapibrėžta, kažkada ir kažkur, kurie gali ir neateiti. Bet gi mintimi apie būsimus pietus sotus nebūsi, o galvodamas apie būsimus sugyventinius, santuokos nesudarysi. Tai vyksta čia ir dabar.

Tekstas įkvėpęs šį įrašą yra žemiau (sorry, autoriai, bet tikiuosi, kad tai tik prisidės prie knygos populiarumo): More