(įrašas skelbtas dansu.lt)
charisma-cover “Kitų pažinimas yra žinios. Savęs pažinimas yra išmintis”
– Lao Tzu

Knyga “The Charisma Myth: How Anyone Can Master the Art and Science of Personal Magnetism” prasideda fragmentu iš charizmatiškosios Marilyn Monroe gyvenimo, kai vieną 1955 metų vasaros dieną ji, kartu su žurnalo redaktoriumi ir fotografu, įžengė į Niujorko Grand Central Terminal. Nors tai buvo eilinė darbo diena ir platforma buvo perpildyta žmonių, niekas nepastebėjo, kad kartu su jais traukinio laukia ryškiausia Hollywood’o žvaigždė. Marilyn lipant į traukinį fotografas padarė vieną kadrą, o ji, sėdėdama kamputyje, taip niekieno ir nepastebėta, pasiekė reikalingą stotelę, kaip eilinė mirtingoji. Marilyn norėjo parodyti, kad panorėjusi ji gali būti arba glamūrinė Marilyn Monroe, arba paprastutė Norma Jean Baker. Tačiau situacija pasikeitė jai išnirus ant Niujorko šaligatvių. “Ar nori pamatyti ?”, – fotografo viliojančiai paklausė Marilyn. Nebuvo jokių ypatingų gestų, ji tik pakedeno plaukus ir “išlaužė” pozą. Tą pačią akimirką iš jos išsiveržė nepaaiškinamai kerinti aura ir viskas aplinkui tarytum sustojo. Prireikė poros agresyvaus stumdymosi minučių, kol fotografas išvadavo Marilyn iš apšalusių gerbėjų armijos.

Populiariojoje literatūroje galima rasti įvairių pasvarstymų, pradedant jau kiek išnykstančiais, kad su charizma gimstama, taip pat, jog 50% charizmos yra įgimta, o 50% išmokstama iki, galiausiai, jog charizmos tiesiog išmokstama ir, kad net charizmatiškiausios brandžios asmenybės, jaunystėje buvo niekuo neišsiskiriantys mirtingieji. Galiausiai, kai jau turi, charizma yra pasirinkimas: nori įjungi charizmos mygtuką, nori – išjungi.

Ir vis tik, kas man dažnai užkliūva skaitant straipsnius iš serijos “15 žingsnių charizmatiškos asmenybės link” ir net pačios Olivia Fox Cabane knygos apžvalgas, tai akcentavimas vien to, jog charizma yra priemonių rinkinys tikslui pasiekti. Tikslas gali būti ir naujas kontraktas, darbas, investitorių palankumas ir sėkmingai pravesta prezentacija ar priešingos (ar tos pačios) lyties dėmesio atkreipimas. Pagrindinis akcentas vis dar išlieka bandymas paneigti, jog charizma yra dovana (nes jeigu taip, tada nėra apie ką šiuo klausimu patarinėti) ir užtenka įvaldyti porą technikų, jog pavergtum pašnekovų dėmesį. Taip, net ir šios knygos išmintį būtų galima suguldyti į kelioliką ar keliasdešimt punktų iš serijos “Nuleiskite intonaciją sakinio gale”, “Rečiau linksėkite” ar “Prieš kalbėdami padarykite 2 sekundžių pauzę”, kurie tilptų A4 lape. Tačiau nusikalstamai knygos atžvilgiu nutylima tai, jog šios technikos žmoguje neduos vaisių, jeigu medis, tai yra, pats žmogus nebus sveikas bei tvirtas. Negali įžengti į auditoriją ir užimti gorilos pozą*, jeigu širdis kalatojasi – nespecialistas, galbūt, ir negalės įvardinti, kas yra ne taip, tačiau jaus, kad kažkas su šiuo žmogumi negerai, kad jo poza nėra tikra, užtikrinta, tad atitinkamai ir jo žodžiais tikėti nebūtina. Charizma guli giliau nei drabužiai ar išoriškai matoma kūno kalba.

“The Charisma Myth” nemažai dėmesio skiriama idėjų bei technikų pristatymui platesniame, kartais evoliuciniame ar pradžioje, atrodytų, metafiziniame lygmenyje, tačiau visa turi paaiškinimą, o turint omenyje, kad Olivia Fox Cabane yra praktikuojanti specialistė, tai ir praktinius pavyzdžius, įrodančius, kad jos technikos veikia.

Pavyzdžiui, klausymasis. Sakoma, duok žmogui išsišnekėti ir jis laikys tave geriausiu pašnekovu bei puikiausiu žmogumi. Jei nebandėte, tai taip, tai tiesa, bet yra ir kitas momentas – klausytis reikia mokėti, neužtenka apsimetinėti, jog klausaisi. Viena gerai žinomų klausymosi (ar net bendravimo) taisyklių teigia: Jeigu klausydamasis galvoji, ką norėsi atsakyti, tu nesiklausai – tu galvoji, ką norėsi atsakyti. Mums gali atrodyti, kad išoriškai tai nėra pastebima, tačiau žmogus yra puikus veido išraiškų skaitytojas (kad ir pasąmoningai) – įrodyta, kad mes esam pajėgus reakcijas perskaityti 17 tūkstantųjų sekundės greičiu, tad net menkiausias atsilikimas reaguojant į tai, kas pasakyta, gali ir bus pastebėti.

Greta buvimo, dalyvavimo (presence) , šiltumas (warmth) ir galia (power) yra trys pagrindiniai ramsčiai, kuriais remiasi charizmatiška asmenybe ir apie kuriuos sukasi “The Charisma Myth” išdėstytos mintys. “Ar tu galėtum dėl manęs pastumti kalnus? Ir ar esi linkęs tai dėl manęs padaryti?” – tai du pagrindiniai klausimai pagal kuriuos mes sprendžiam ar žmogus turi galią ir ar jis mus mėgsta. Kaip ten bebūtų, viskas galiausiai sukasi apie “aš, aš, man, man” ir charizmatiškos asmenybės suteikia būtent tai – greta jų žmonės jaučiasi protingesni, geresni, saugesni.  Todėl net tokie smulkūs niuansai, kaip gebėjimas priimti komplimentus, gali būti esminiai. Nes, na, jeigu žmogus tau sako, kad pranešimas buvo puikus, o tu atrėži “Ką jūs, tai tikrai nebuvo geriausia mano prezentacija, dėl ko man net šiek tiek gėda”, tai komplimento autorius pasijus elementariai suklydęs ar net susimovęs – lyg padovanojęs moteriai trimis dydžiais per mažą/didelę liemenėlę. Galiausiai šis sumišimas pasąmonėje bus susietas su jumis, o tai nėra jausmas, kurį mes esam linkę sieti su charizmatiška asmenybe. More