Negali pykti, kad lietuviams Iranas asocijuojasi su terorizmu ar kitais baubais, kai žinai, kad patys iraniečiai kreivai žiūri į šalies vakaruose (netoli Irako) esančią Kurdistano provinciją, kuri savu ruožtu, keliautojų lūpose yra svetingumo rojus net turint omenyje, kad Iranas bendrai svetingumu nesiskundžia. Ir nors jau po pirmų dienų šalyje žinojau, kad čia grįžti norėčiau ir tada, visų pirma, norėčiau aplankyti šalies šiaurę (visų taip giriamą Širazą, matyt, tektų atidėti trečiai kelionei), Kurdistanas būtų vienintelė vieta į kurią dar norėčiau sugrįžti.
Kurdistanas nėra taip lengvai pasiekiamas, kaip kitos šalies vietovės, todėl iki pat išvykimo bandžiau jį kažkaip integruoti į mūsų kelionės planą, kurios vienas pagrindinių akcentų buvo – jokių naktinių autobusų. Daug kam naktiniai autobusai yra „sutaupyta ant nakvynės“, bet man tai visada buvo „sutaupyta sveikatos sąskaita“. Esu milijonus metų trunkančios evoliucijos auka ir visąvertį miegą tegaliu įsivaizduoti horizontalioje pozicijoje. Šia prasme naktinis autobusas man reiškia, jog neišsimiegosiu naktį ir dar gi bus sušikta visa kita diena. Deja, bet vienintelę ne naktinę 8+ valandų kelionę autobusu esu turėjęs Japonijoje, visais kitais atvejais alternatyva yra tik skrydis lėktuvu, kuris maršrutui Esfahanas-Sanandaj (Irano Kurdistanas) neegzistavo.
Prabudę paryčiais autobuse dar pasitikrinam orų prognozę, kuri mums visai likusiai kelionei (ne tik Kurdistanui) žada lietų ir šalčius – nieko naujo. Išlipam stotyje ir pasigaunam taksistą, nes iki naujųjų namų teks nusigauti patiems. Aš jau minėjau, kad Iranas su anglų kalba nedraugauja, nors mums tai teko sau paneiginėti, kaip mitą – po tiekos susirašinėjimų angliškai su iraniečiais per „couchsurfing“, atrodė, kad susikalbėti šioje šalyje nebus problema. Vis tik kažkas šiek tiek supranta angliškai, atpažįsta mums, kaip adresą paminėtą plovyklą, ir jau po kelių minučių mes stovime tarp balų lietuje laukdami, kol kažkur kažkas atvers mums duris.
Šie jauni žmonės pas kuriuos svečiavomies Sanandaj’e (Sanandaže) yra priežastis, kodėl dar pirmąjame įraše nusprendžiau neminėti vardų bei pavardžių mus priėmusių iraniečių. Apie juos kiek vėliau, bet pradžiai apie šiaip jau paradoksalią situaciją – Irano valdžia lyg ir bando neleisti bujoti tokiems tinklams, kaip „Facebook“ ar „Twitter“, nes jiems tai atrodo, lyg grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau tuo pačiu yra leidžiama naudotis „Couchsurfing“ („Instagram“, gal dar kažkuo) – platforma, kurios dėka daugybė jaunų iraniečių susipažįstą su vakarietiškomis vertybėmis. Žinoma, visi jauni žmonės žino, kaip apeiti valdžios draudimus ir visi jie yra „Facebook’e“, kai kurie nepasikuklindami net palaikina mano įrašus. Tas pats „delfi“, „lrytas“, “15min“ – visi užblokuoti. Ir tuo pačiu, šioje religingoje šalyje gali nevaržomai skaityti „Bernardinus“ – tikriausiai, net Irano valdžia žino, kad „Bernardinuose“ nėra ką skaityti. More
