The nature of attraction cycles on and on and on
And nobody’s right, and nobody’s wrong
Our early life shapes the types to whom we are drawn
It’s a complicated place, this planet we’re on.

– Sun Kill Moon, Dogs

“Sun Kil Moon” veidas Mark Kozelek visada buvo intymus. Tiek grodamas “Red House Painters”, tiek solo (“Sun Kil Moon” realiai irgi yra solo, kad ir su kitų pagalba). Aš jį išgirdau 2001 išleistame grupės AC/DC koverių albume “What’s Next to the Moon”. Jei tai skamba paradoksaliai, tai taip ir yra, ir tai puiki vieta prisiliesti prie iš bet ko besiskleidžiančio intymumo.

Kozelek nesislepia už įmantrių aranžuočių ir kritikai negailestingai jį galėtų uždurstyti kaltinimais, bet dažniausiai jie tai palieka argumentų stokojantiems hate’riams. Nes tie trys akordai ir 5-10 minučių instrumentuotės yra geriausia terpė pasakoti asmenines istorijas. Lyg nuo jo tau. Tik tau. Sako, kad koncertuodamas Kozelek prašo išjungti bet kokius trukdžius – kondicionierius, propelerius, jau nekalbu apie triukšmą, kuris yra sudedamoji kokio “Tamsta” klubo dalis, tad net jo gyvi įrašai, iki nuaidint plojimams, skamba, kaip pasirodymas tavo virtuvėje.

“Benji” silpniausia vieta – jo tamsumas. Labai tikras, bet ne visiems priimtinas. Nuostabus “Ben’s Best Friend”, vainikuojantis įrašą”, klasikine ispaniška gitara ir saksofonu, tarytum, pakelia iš depresijos bei mirčių liūno, kuriuo užpildytas “Benji”, bet sieloje neleidžia to pamiršti. Tiesiog supranti, kad gyvenimas tęsiasi. Kai tau 20 vienaip, kai 45 kitaip, bet visada tęsiasi. “Benji” yra Mark Kozelek versija ir kaip sako mano puslapio poraštė – “Everyone who is honest is interesting”.