Jeigu dabar pradėčiau vardinti visus Steve Reich nuopelnus, darbus – visa tai būtų dirbtina. Man jis tobulai atitinka žvaigždės apibrėžimą – matau, žinau, kad egzistuoja, nors tuo žinios ir baigiasi. Nors prieš koncertą susirinkau daugybę jo darbų, pažintį taip ir palikau paskutinei dienai – per daug tie įrašai atrodė sausi, kad jais patikėčiau.

IMG_6570.jpgIMG_6569.jpgIMG_6563_1.jpg

Koncerto dieną, viešbutyje H-Inn vyko jo konferencija. Laimingo atsitiktinumo dėka interviu įrašas neišsisaugojo, tad galiu lengviau atsipūsti – šimtų man negirdėtų pavardžių ir kūrinių pavadinimų atgaminti nereikės. Taip supratau, jog tai žmogus iš kito pasaulio – pasaulio, kurio aš nepažįstu. Nei kiek nenustebau, kad paklaustas kokios muzikos jis klausosi dabar, išgirdau entuziastingą balsą minintį niekad negirdėtus vardų ir pavardžių derinius. Michael Gordon “Decasia”? Taip, sugretintas su W. Disney “Fantasia”, šis įstrigo galvoje, tad būtinai patikrinsiu.. Kada pajutot, kad jūsų muzika daro įtaka, turi savo vardą? Jeigu neklystu, Reichas mini ~1976 metų koncertą Berlyne, po kurio prie jo pasišnekėt priėjo Brian Eno. Dar po kelių metų po koncerto ranką jam spaudžia David Bowie. Taip ateinama iki klausimo apie pasekėjus ir remix’ų albumą. “Prieš kelis metus manęs klausia: Ar jūs žinote grupę “ORB” (Tikiuos nemaišau ir jo klausė ne apie “Orbital”)? Atsakau, kad ne ir iškart gaunu paklausyt. Po kelių akimirkų nustembu – Ei, juk jie pavogė mano muziką! Bet aš į teismą jų nepadaviau” – juokauja geranoriškas ir paprastas 70 metų vyrukas. Taip ir nesupratau apie kokią konkrečiai kompoziciją kalbama ir kiek ten buvo pavogta. Ir šiaip, jo grojamos/pergrojamos muzikos atžvilgiu jis nusiteikęs gana teigiamai. “Nueikite į mano tinklalapį stevereichdotcom ir pamatysit, kad pernai mano kūriniai buvo atliekami 2-300 kartų. Iš jų tik 3 kartus grojau aš pats ir mano grupė. Jeigu niekas manęs negrotų, aš faktiškai nebeegzistuočiau”. Kaip atsirado remixų albumas? Reichui besilankant Japonijoje, jam į rankas pakliuvo berods vietinių dj’ų perdarytų jo kūrinių rinkinys. Grįžęs po gastrolių, jis išsiuntinėjo užklausas žinomiems dj’ams, muzikantams JAV, jk, Berlyne, etc.: ar jūs norėtumėt remiksuoti mano kompozicijas? Vėliau balsavimo būdų buvo atrinkti geriausi ir dabae mes turim “Steve Reich remixed”. Dėl pesimistinių nuotaikų išėjau iš G. Rinkevičiaus vedamo S. Reich “Desert Music”, o autorius didžiai išgyrė rytų ir vidurio Europos muzikantų bandymus atlikti jo muziką. Ne šiai sau jis šiandien pitchforkmedia.com (na ir sutapimas!) kaip geriausią “Music for 18 musicians” atlikimą mini Budapešte sugrotą koncertą. Gal ir neatsitiktinai, nes ar tik jo motina kilusi ne iš Vengrijos? Ar tik ne ten jis išvažiavo po koncerto? Gal ir klystu. Beje, paklaustas ar niekada nesiskiria su savo kepuraite, jis atsako, kad galvos apdangalas yra sena žydų tradicija. Taigi… A, tiesa… Iš pradžių buvo planuota, kad Lietuvoje skambės visiškai naujas, tik šiais metais sukurtas jo darbas, bet.. Už reikalą atsakingas dirigentas tą pačią dieną turėjo koncertuoti Paryžiuje. Ar kas nors supyko, kad teko išgirsti “Music For 18 Musicians”?

IMG_6664.jpg

Išėjęs po antros dalies (nežinau kodėl, bet apie pirmą tiesiog tingiu kalbėt) paklausiau savęs ar norėsiu apie tai parašyti? Supratau, kad tai tiesiog ne mano kompetencijoje. Jeigu galėčiau rašyti apie tokius dalykus, visų pirma, sukurčiau tinklalapį nepalyginamai intelektualesniu pavadinimu… Kitas variantas – kur nors patalpinti šio pasirodymo audio fragmentą. Galbūt vėliau… Žiūrėjau į 18 porų rankų (beje, tai kūrinys 16 instrumentų plius keturiems vokalams) ir negalėjau atsistebėti ta garsų dinamika. Labai užstrigo dar “Drumming” dalyje akimirka, kai Steve Reich prieina prie jau būgneliais grojančių kolegų, žvilgteli į esančio kairėje veiksmus, įsijungia keliais pavieniais smūgiais, ilgainiui pasiųsdamas muzikantą pailsėti. Taip ir keičiasi jie vietomis, sudėtimi. Bet tada jų buvo tik 4. “Music For 18 Musicians” Steve Reich buvo vienas iš nedaugelio, kelis kartus keitusių instrumentą – vaikščiojo, lyg prižiūrėdamas savo žaidimų aikštelę. “Aš muzikas – praktikas” – buvo bene pirmi jo spaudos konferencijoje ištarti žodžiai.

Pasigirsta pirmieji garsai ir aš matau, kaip pagrindinis šio renginio organizatorius net palinksta į priekį, pirštais grodamas ritmą. “Nebūsiu kuklus, šį vakarą pamatysit puikiai grojančius, susigrojusius muzikantus” – dar viena citata iš , atrodytų, gan kuklaus ir santūraus atlikėjo lūpų. Taip ir matyti scenoje. Jokio chaoso šiame garsų sraute. Muzikantai keičiasi vietomis, instrumentais. Iš dalies tai primena vaidmenų teatrą, kur kiekvienas žingsnis apskaičiuotas. Taip, jie turi natas, o jeigu neklystu, Steve Reich savo muzikos su jazz atlikimo maniera nelygino. Ir vis tik tai susigrojimas, o ne monotonija. Šypsenos tarp priešingose pusėse sėdinčių “Synergy Vocals” merginų, išmintingas žilas senukas, žinantis, kas turi vykti ir kada, viduryje. Beveik šeima. Kompozicija man pasirodė lyg suskaldyta į daugybę mažesnių, kurių kiekviena atlieka užburiamą, kone mantrišką pasikartojimų seriją, ilgainiui perleisdama estafetę kitai. Lengvai, nepastebimai, muzikantai taip ir nepaleidžia per pirmas kelias minutes paleistos garsų grandinės. Kartais kiek ryškesni brūkštelėjimai violončele, lyg iš stebuklingai šaltos pasakos skambantys vibrafono garsai – po kelių akimirkų įsiliedavo į bendrą garsų paradą. Ir nors kartais norėjosi užmerkti akis ir atsiduoti šiam malonumui, nepasidaviau pagundai pamatyti kaip skamba kuris instrumentas. Reikia būti genijum, kad galėtum nepasimesti ir aklai atskirti. Minimalizmas? Velniai griebtų, o tai kas tokių atvejų yra maksimalizmas? Atsiprašau, suprantu, kad tai ne apie instrumentų skaičių…

Daugiau foto ->