Pabaiga. Žiūrim, ką turin.

Sėkminga diena: valandą gaudžiau bangas ir dabar jaučiuosi, lyg pirmu bandymu nubėgęs pusę maratono; fotoaparatas prisigaudė smėlio smilčių, dėl ko ryt sulauks ypatingos mano globos ir dėmesio; Kalkhuda žvejai vien prie mano akių ištraukė tris tinklus su žuvimis. Nenoriu pasirodyti beviltiškas savimyla, tad iš trijų šiandienos sėkmių, įrašą skirsiu trečiajai – žvejų laimikiui. Ar bent jau procesui.

Vienas žvejys šiandien paklausė ar taip gaudo ir mūsų šalyje, o aš, lyg žinočiau, atsakiau, jog ne. Gal ir taip, bet man apie tokią lietuvių vienybę girdėti neteko. O vietinė formulė gan paprasta. Užmetami kone kilometriniai tinklai, kuriuos po kiek laiko visi pakrantės gyventojai padeda traukti. Žiūri ir atrodo, kad štai ana ten kažkas traukia tinklus. Gražu. Tada matai, jog tinklus keliolika vyrų traukia ir už poros šimtų metrų. Kas iš pradžių “nedašyla”, tai, jog tiek vieni, tiek kiti traukia tą patį, milžinišką tinklą.

Ilgainiui atstumas tarp traukiančiųjų mažėja, kol bendromis pastangomis ištraukiamas laimikis. Šiandien jis nepasirodė didelis, bet… Traukimų buvo gerokai daugiau nei raudonodžių vadas Rymeikis leido sau stebėti. Įdomu, kad vietiniai, būna, patraukia vieną tinklą, o po kiek laiko bėga padėti kitiems traukėjams. Moterų tarp traukiančiųjų nėra, bet išskyrus jas, dirba nuo jaunėlio iki senolio. Kaip laimikis dalinamas, man paslaptis, bet pagerbiant sunkų žvejų darbą, šiandien pietums, kurie mano gyvenime sutampa su vakariene, buvo žuvis.

Kaip ir visur, yra tokių, kuriems dirbti – ne lygis.

Jei šiandien pas jus vakarienei ne žuvis, skanaus bent jau žiūrint foto: http://www.flickr.com/photos/11504947@N02/sets/72157640504793544/