Karaoke senukas

Atrodo tokių tobuloje šalyje būti negali. Na, gal ir tiesa, bet…

Apsižiūrėjau, kad Singapūras papuola į sąrašą valstybių iš praeitos kelionės, kurios, lyg ir aplankytos, bet nuotraukos neišsisaugojo, o įspūdžiai neaprašyti. Tad vienas pirmųjų ir svarbiausių dalykų, kuriuos norisi paminėti apie šią šalį yra, jog Singapūras nėra tobulas, nėra sterilus, etc. Einam pasivaikščioti, kad ir Orchard apylinkėse, kur įsikūrusi didžioji dauguma prestižinių prekybos centrų ir kol aš pasakosiu apie tai, pritruks rankos pirštų suskaičiuoti šiukšlėms ir šiukšlytėms. Pamenu pirmomis dienomis čia net minties nebuvo pereiti gatvę “per raudoną”, po kiek laiko nutariau, jog, na, kuo gi aš nusileidžiu tai darančiai moteriškei su kūdikiu vėžimėlyje, o šiandien jau net ne per perėją broviausi link tarp kelio eismo juostų apšviestų arklių, nors už šimto metrų mačiau stovintį policijos automobilį. Tiesa, tą akimirką jis buvo tuščias, bet vis tik koks progresas nuo intraverto lietuvio iki Singapūro kelių nachalo?

O dabar prie reikalo. Tai vis tik, kaip čia su prašinėtojais? Kad ir kaip keista bebūtų, šis žavus seniokas, šalies kontekste, beveik papuola į šią kategoriją. Dar šiandien teko matyti vaikinuką grojantį tokia, tarytum, tristyge gitara-kanklėmis. Viskas. Ir tai, jie tai darė taip užtikrintai, kad labiau panašėjo ne į išmaldos prašymą, bet malonės darymą: “jūsų laimei neturiu, kur namie repetuoti, tai pasiklausykit”. Seniokas tai mane visiškai apžavėjo savo drebinamu balseliu, tačiau negalėjau užtrukti, nes mane jau vijo kiti planai. O jam tai kas – pasidėjęs mažą kompiuteriuką ir katalogą su keliomis dešimtimis karaoke kompaktų dainuoja. Įdomu ir tai, kad žmonės nesikeičia prie jo kas kelioliką sekundžių, kai kurie, kaip ir aš, bent porą kūrinių išklausė. Gal todėl, kad tikrai žavus seniokas.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=f82mUDCS4-A

Nosinaičių pardavėjas.

Kita grupė yra nosinaičių pardavėjai. Čia jau žemiausioji kasta, matyt. Bet ir vėl, ne “Je ne mange pas six jours…”, o nosinaitės. Kodėl nosinaitės, o ne, pavyzdžiui, trintukai arba šaukštai batams? Nes jų, food court’ų lankytojų gvardijai, niekada nebūna per daug. Kaip supratau, ši niša palikta išskirtinai labiausiai likimo nuskriaustiems piliečiams, tame tarpe ir neįgaliesiems. Kitur pastarieji daugiausia pardavinėja loterijos bilietus (Chiang Mai mačiau, kaip loterijos bilietus “stumdė” aklasis!).

Ir vis tik, labiausiai mane nustebino kokių 80+ moteriškė, netoli vieno metro kažką sugebėjus susistabdyti ir aiškinanti, kaip ji ką tik prarado visus pinigus. Aš tai Singapūro nachalas, ėjau ir nuėjau, bet pro šalį einantys vietiniai, mačiau, jautėsi lyg matydami kažką bendraujant su žaliu ateiviu. Tai gerai, kad jiems visi kiti žmonės po..ui, o tai būtų nemežai prisirinkę jos raudų paklausyti.