Rekomendacijų sąrašas prie vieno iš “Hawker stalls” Singapūre.

“Kas tau taip patiko tame Singapūre?” Maistas. Galimybė kasdien valgyti šviežius vaisius bei ką tik, iš šviežių ingridientų pagamintą maistą man yra vienas didžiausių tiek keliavimo po Aziją, tiek gyvenimo čia privalumų. Žmonės, tikriausiai, dar svarbiau, kaip ir visai būtų smagu, jog šalyje, kurioje esi, dar virtų ir kultūrinis (ne tik klubinis) gyvenimas. Deja, viskas vienoje vietoje būna retai ir Singapūras šiuo atveju ne išimtis. Tačiau maistas čia geras, tad tuo ši šalis man ir patiko. Gi jeigu vertinti šalių gerumą tik pagal vieną kokį kriterijų, tai galimybių mėgautis kelionėmis smarkiai mažėja. Antai Filipinai paliko labai gerą įspūdį dėl žmonių ir gamtos, tačiau maistas ten labai so so.

Net pačiam keista, jog tai pirmasis mano įrašas apie maistą šioje kelionėje. Kažkaip Mianmare pripratau, kad nėra ką labai fotografuoti, tai paskui jau automatiškai griebdavau pagaliukais, o ne fotoaparato mygtukais taršyti maistą. Maistas nuo to tik skanesnis, bet, suprantu, kad kaip ir visas kitas foto, maisto taip pat darau ne vien tik sau. Singapūre pilnai buvau vos porą dienų, tad išvykdamas smarkiai save graužiau, jog reikėjo pasilikti dar kuriam laikui, nes kaip vienur gailiesi nepamatytų įžymybių, taip Singapūre neišragauto maisto.

Kuo labiausiai Singapūras išsiskiria iš kitų maisto miestų ar šalių, tai paprastumu, kaip tą gerą maistą atrasti. Per tas porą dienų taip ir nesugebėjau nė karto suabejoti to, ką valgau, gerumu.

Pirmą rytą pirmiausiai užkliuvau už vienos indiškos užeigos, visai netoli indų rajonėlio. Prisiminiau, kad kažkas tą vietą gyrė, tai dar nežinodamas kas laukia priešakyje, prisėdau. Iš kart pasakiau, kad noriu tik kažko simboliškai (nes dar laukia visa diena valgymo), tad apsistojau ties dviem patiekalais, kurių vienas buvo įvardintas, kaip labiau “crazy”, tad pasirinkau jį. Pavadinimas dingo užmarštyje, bet esmė yra tuščiaviduriai skrudinti rutuliukai užpildyti bulvių/žirnelių įdaru į kuriuos prisipili vieno/kelių padažų ir vienu kasniu įvaldai. Daugiau įdomu nei skanu, bet turint omeny, jog Vilniuje turime gerą “Sue’s Indian Raja”, reikėjo meniu išsirinkti kažką, ko negali rasti Lietuvoje.

Dauguma restoranų nėra brangūs, ypač turint omeny, kad Singapūras kitais (ne maisto) aspektais nėra pigi vieta (net “dorm” lygio lovos be $15 negausi), tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis mano aplankytas restoranas šioje šalyje.

Smagiausia dalis prasideda įžengus į vieną iš “Hawker stalls”. Realiai tai tie patys visoje Pietryčių Azijoje žinomi “Food court’ai”, tačiau singapūriečiai mato tarp jų skirtumą, tad likim prie jų siūlomo pavadinimo. Įėjęs randi nuo keliolikos iki kelių dešimčių ar net šimto kioskelių, kurių kiekvienas dažniausiai siūlo vos vieną patiekalą.

Viena mano mylimiausių maisto vietų Singapūro centre – Maxwell hawker stalls.

Matyt, yra sistema kada kas veikia, bet aš jos nespėjau perkasti – vieni kioskeliai aktyvesni ryte, kiti vakare, kai kur šis ritmas jaučiamas viso paviljono mastu. Kadangi maisto pasirinkimas yra begalinis, gaminti šūdiną maistą tu čia negali, nes niekas pas tave nepirks ir teks užsidaryti. Pasirinkimą man gerai iliustruoja faktas, kai aš pagal žemėlapį įsisukau į visai kitą “hawker stall” nei ėjau, nes tiesiog vienas jų nebuvo pažymėtas žemėlapyje, tačiau nuo pažymėtojo buvo per du kvartalus.

Vienas fokusas veikia visur – pirkti kažką iš to kioskelio, prie kurio ilgiausia eilė. Net jeigu turinys ir kelia abejonių – masės neklysta. Tačiau tai veikia ne visada. Ateik ne piko metu ir pamatysi, kad net meistrai krapšto nosį (ir tada gauna tik B už higieną). Ką daryti tada? Ogi eiti ir ieškoti prie kioskelių iškabintų iškarpų iš laikraščių/žurnalų, kuriuose interviu su šefu. Arba ieškok “Šią vietą rekomenduoja ….”, kur daugtaškio vietoj koks nors TV šou pavadinimas. Mačiau bent trijų skirtingų šou veidus plakatuose, kas reiškia, jog šis žanras pas juos populiarus. Dar svarbiau, jog kone kiekvienas kiek rimtesnis meistras ten bus pasikabinęs kokį apdovanojimų/pripažinimų diplomą. Jame dažniausiai detalizuojama ir už ką konkrečiai tas apdovanojimas įteiktas.

Vieni mano pusryčių prasidėjo prie šio kioskelio. Žmogus kiaurą dieną kepa Pratą – ploną, bet didelį tešlos gabaliuką su įdaru. Galima sūriai, galima ir kaip desertą.

Aš pabandžiau abu, vienas kurių buvo su kario padažu, kitas su medumi. Antrąjį valgiau jau mintimis bėgdamas į autobusą, bet dantimis dar laikydamasis stalo.

Atrodo paprastai, bet afygiet, kaip lengvai slysta gomuriu. Restorane atrodytų nepalyginamai skaniau, su trijų mėtos lepelių pabarstuku, numarinuota vyšnia ir grietinėlės pirstelėjimu, tačiau tuo pačiu ir su +$20 antkainiu. Ačiū, nereikia, šiandien dar daug išragaut liko.

Char Kway Teow ragavau bent porą kartų, nes visiškai sėdau ant tų plačiųjų keptų makaronų iš ryžių. Ar ten jie su krevetėm ar su daržovėm (pats neįsivaizduoju, kad su pastarosiomis būtų taip pat gerai) nebeatrodo, taip svarbu, kai lapnoji tuos lakštinius.

Čia greičiausiai kažkas kito, bet aš jau nebepamenu. Sudėtis lyg ir panaši, bet skonis kitas, nes makaronai nė iš tolo nepermuša plačiųjų lakštinių.

Vietinė įžymybė “Fried carrot cake”. Sudėtyje jokių morkų nėra ir, kaip aš vadinu tokius patiekalus – pagaminti iš kirvio koto. Ryžių miltų gabaliukai apkepami pagrinde su ridikais, bet faktas lieka faktu, kad net jeigu ir būtų skanu, tai vis tiek kažkokia tuštybė, o ne maistas. Manasis buvo kiek riebus, tad pusę porcijos palikau – labiau dėl to, kad buvo valgymo maratono pabaigoje nei dėl skonio. Beje, reikia pripažinti, kad tai buvo prasčiausia, ką teko valgyti Singapūre ir paaiškinti tą labai paprasta – pirkta jau gilioj naktyje viename popsiniame “hawker stall” prie visų vandens pramogų. Jokių kokybės sertifikatų niekur aplink tikrai nebuvo.

Japonų virtuvė – lašiša su pipirais. Nacionalinis reikalas būtų krabas su pipirais, bet aš tuo jau apsitaškiau Kambodžoje, Kep miestelyje. Skrudinti sezamai ryžiuose – užskaitau.

“Čiūda jogurt” desertai. Viena iš tų vietų, kur stovi eilė, bet tu nežinai dėl ko. Tris žmones kalbinau bandydamas išsiaiškinti, kas čia geriausia. Trečias buvo pirmas linkęs mane suprasti ir paaiškinti.

Buvau įtikintas, kad reikia imti Chendol Ice, ką ir padariau
Su paveiksliuku bendra buvo beveik nulis, bet ingridientai tie patys: spalvoti ryžių makaronai, raudonosios pupelės, kukurūzai, saldus kokosų pienas ir daug daug ledo.

Ir ką gi galėtų reklamuoti

bei Anthony Bourdain?

Ogi “Chicken rice”. Viena populiariausių, nors daug kas sako jau kiek pervertinta, vietų Singapūre

Sunku kažką sakyti apie galimus skirtumus, nes toks jausmas, kad viskas priklauso tik nuo mėsos kokybės. Kad ji tirpsta burnoje (mėsa!) tai faktas, bet klausimas ar dėl apdorojimo, ar dėl pačios mėsos šviežumo. Lyginti nenorėjau, nes jau ir taip jaučiaus nusidėjęs – šį kart kažką daugiau nei žuvį valgiau ne iš poreikio (nieko kito nėra) ar per klaidą (nes kai kur “vegetables” akivaizdžiai reiškia tiek daržoves, tiek vištieną), bet specialiai norėdamas įsitikinti šiuo vietiniu pasididžiavimu. Višta, ryžiai, agurkėliai… O prie šito reikalo kokių dvylikos žmonių eilė nusidriekusi.

Paskutinės dienos vakarą (c’mon, aš per dieną dar ir valgomus gėrimus bei vaisius valgiau) prie pat hostelio dar užmačiau blynelinę

Niekam daugiau vietos nebuvo, bet atradau, jog yra desertinis blynelis – su ledais. Iškepa, užbarsto smulkintais riešutais, tada ledai ir galiausiai kukurūzų. Labai.

Gėrimai – atskira respublika. Visų spalvų ir dydžių

Paskutinės dienos taikinys – biryani. Ryžiai, prieskoniai, plius žuvis, vištiena ar kokia kita mėsa. Aš pasirinkau versiją su “nieko kito nėra”. Likus valandai iki autobuso, reikalavimai maistui smarkiai krenta.

Per tas porą dienų aplaksčiau kokius 8 centrus. Ir visi jie buvo, galima sakyti, miesto centre. O pletkas sklinda, kad geriausi meistrai yra randami kaip tik toliau nuo centro. Net nesistengdamas turėjau progos pasiskaitinėti bent apie dar aštuonis tokius centrus. Uch, yra ko sugrįžti…