Šiandien negavęs sviesto su nuolaida, eilinį kartą pagalvojau, jog Japonija nėra brangi šalis. Na, išskyrus vaisius, žinoma. Bet ten finansiškai prigauna kitas dalykas – kai viskas taip gražiai išdėliota, sujungta bei sureguliuota, tu pasineri į tą komfortą bei egzotiką ir vakare belieka tik skėsčioti rankomis matant, kokį svorį tavo piniginei permetė šis dienos lengvumas. Vis dar manau, kad value for money prasme, Japonija yra viena geriausių šalių pasaulyje, bet tik tuo atveju, jeigu gebi tą value pamatyti ir įvertinti.

Todėl, kai japonai tau sako, kad verta nusipirkti kokį pass’ą (traukinių, parodų, keltų), tai beveik garantija, kad verta, tiesiog reikia protingai jį išnaudoti. Ir visas šis intro, kaip paradoksalu bebūtų, veda ne link traukinių pass’o (apie kurį, tikiuos, rašiau jau senų senovėje), bet būtent kitų dviejų – menų bei keltų.

O keltai ir menai, savu ruožtu, veda į japonišką menų salą – Naoshimą. Japonai yra žaviausi freak’ai pasaulyje, todėl jie turi kačių, triušių salas, bet iki kai kurių tokių egzotinių vietų nusigauti kainuoja tiek pat pinigų ir laiko, kiek iš Vilniaus nukakti į Tokiją. Naoshima, tuo tarpu, yra visuose kelionių giduose, kaip top10, must see ir turint omenyje, kad aš, žiūrint į žemėlapį, buvau prakošęs Japoniją nuo Kobe ir Himeji iki Hiroshima ir Miyajima, tai Naoshima man buvo lyg styrantis priekaištas iš jūros. Prisipažįstu kaltas, bet prisipažįstu (jau ne pirmą kartą) ir, kad man Japonijoje viskas atrodo faina, todėl niekada bereikalingai negaišiu dienos kažkur keliaudamas, jeigu galiu praleisti tą dieną kažkur būdamas. Bet planuodamas šią kelionę užkliuvau už fakto, kuris pagaliau nukreipė mano kelius į Naoshimą – tuo metu šiose apylinkėse vyko Setouchi meno trienalė. Sakyti „tuo metu“ yra šiek tiek netikslu, nes trienalė vykstanti kas trejus metus, aplinkinėse salose vyksta beveik ištisus metus – pavasario, vasaros ir rudens sesijomis. Daugelis ekspozicijų išlieka tos pačios, tačiau būna ir pasikeitimų. Vienas šio renginio tikslų yra atgaivinti salas, kurios tenka pripažinti, yra beveik nebegyvenamos. Todėl, kai esi girdėjęs apie japonų statomas dirbtines salas bei šimtaaukščius, kurie turėtų sutalpinti nykstančią, bet vis tik didelę, japonų tautą, šiek tiek nustembi – nesigilinant, atrodytų, puikios vietos gyventi ir dirbti. Deja, bet mes bevaikščiodami po jas tematėme keletą dirbamų žemės plotų ir būtent kelias alia gyvenamas vietas, kurių koncentracija leisdavo išspausti kažką panašaus į salos meno centrą. Mintis apie tai, kad kiekvieną naktį nakvosim skirtingoje saloje po truputį užpustė vėjas, nes, kai pradedi nagrinėti, tai, pasirodo, ir restoranų jose pusantro ir nakvynės vietos smarkiai perspaustomis kainomis kokios… dvi.

Galiausiai, kai jau pradedi gilintis, kas yra „a must“ pažiūrėti tose salose, supranti, kad iki pat Naoshimos jokių „a must“ nėra, tad tereikia gerai susiplanuoti keltų laikus, dieną ir pasimėgauti procesu. Žemėlapyje aukščiau yra išvardintos toli gražu ne visos salos, tačiau būtent tiek apima parodos keltų nuolatinis bilietas galiojantis tris dienas. Tai nepasikuklinom, per visas salas ir prasikošėm, net jeigu kai kuriose toliau uosto nenuėjom, o kai kur buvome priversti nenueiti. Kelto bilietas į vieną pusę/salą kainuoja apie 4-8€, tuo tarpu trijų dienų leidimas – kokius 22€. Tada parodų leidimas – apie 45€. Ne viskas su juo nemokama, bet tikrai, pažiūri kiek tau kainuos nuėjimas į pagrindinius tris muziejus Naoshimoje ir išsiskyrimas su pinigais tampa daug lengvesnis. Juoba, kad tikrai neįmanoma iš anksto žinoti, kas per objektas tavęs laukia saloje, kol į jį nepatenki. Tai irgi gerai, kad eini labai nesusimąstydamas ir jeigu š., tai bent jau lengva ranka nusivalomas. Ir, iš tiesų, daugelis menų salose smarkiai nusileido malonumui pasivaikščioti po mažiau išsivysčiusią, salinę Japoniją.

Atskiro paminėjimo verti persimonai ir mano bendrakeleivė-degustatorė. Na, tikrai ne kiekvienas du kartus iš eilės paragavęs laukinį persimoną (po ko reikia gerokai išsispjaudyti kartumą ir pabandyti tai užglostyti vandeniu), ryžtasi trečiam, kuris pasirodo besąs puikus. Taip atrandama sistema, jog apvalesni yra OK, o šiek tiek pailgoki – tik orų dievams ir gomuriams erzinti. Realiai taip visas salas ir pralakstėm už mažiau vykusias instaliacijas persimonų plantacijų derliumi pasikompensuodami. Kartais, būdavo, supranti, jog elgiesi negerai iš žmogaus sodo vaisius raškydamas, bet, dievuliau, mums širdis verkė matant svyrančius medžius ir visiškai niekam neįdomius vaisius. Tas „neįdomius“, aišku, yra santykinis, nes net ir tose pačiose salose jie būdavo pardavinėjami už apvalias sumeles, tačiau aš prisimenu ir savo meditacijos stovyklą Kiote, kur persimonai iš vaisių dingdavo paskiausiai – faktiškai tik aš juos ten ir valgydavau, japonai jau geriau dar šaukštą košės įsidėdavo.

Keletą dienų mes paplaukiojom po salas ir grįždavom atgal į Takamatsu (kas, gal, ir gerai – nereikėjo kasdien tampytis kuprinių). Išvyka visiems laikams iš Takamatsu, realiai ir virto tiesiog išvyka – išlipome Teshimoje, spėjome aplankyti širdžių plakimo muziejų, grįždami atgal link uosto (nes kitos instaliacijos buvo į priešingą pusę) dar pasiraškėm persimonų ir šiaip ne taip spėjom po kiauru stogeliu… O aplink stogelį, realiai, nieko – jokių parduotuvių, etc. Turiu omenyje, kokia vietą, kur būtų galima įsigyti lietsargį… Tai pasėdėjom porą valandų laukdami geresnių orų, sėdom į autobusą ir išvykom į priešingą salos pusę iš kur vėliau išvykom į Naoshimą.

Pirmą dieną, berods neužtrukę Megijima saloje, sėdim ant suoliuko ir laukiam kelto saulutę skanaudami. Staiga jaučiu, kaip ant kito suoliuko galo kažkas driokstelį savo šikynę, nes jis net sujuda. Tuo tarpu mano bendrakeleivė žiūri į mane ir klausia: žemės drebėjimas? Aš nuoširdžiai pasisuku į tą pusę, kur jaučiau, kad kažkas prisėdo greta ir matau, kad a) niekas neprisėdo, b) tie suoliukai yra akmeniniai ir sveria kokią toną, tad jų net sumo imtynininko šikynė nepajudintų. Tai gerai, kad visos tos salos realiai yra su kalnu per vidurį, tai jeigu būtų paskelbę apie cunamio pavojų, būtume išgyvene, bet jo – tai buvo žemės drebėjimas. Turbūt koks vienas iš šimto tą dieną „sukrėtusių“ Japoniją.

Naoshima jau yra kitokia sala. Su hosteliais, restoraniukais ir keliais pasaulinės klasės meno muziejais. Naoshima turistų dažniausiai yra pasiekiama iš Okayama pusės, ne Takamatsu, dėl ko ten esantis japoniškas sodas vis dar yta toks nuostabus. Sala yra puiki pasivažinėjimui dviračiais, nors keliose vietose norisi, kad jie būtų elektriniai. Bet mums užtenka, kad tądien nebelyja, kas ypač svarbu žmonėms su viena pora batų ir džinsų.

Naoshimos Chichu Art Museum ir Benesse House Museum yra „a must“ net jeigu pirmajame tėra vos keli darbai. Keli, bet užtat tokie, kur reikalavimas „nefotografuoti“ net neturi prasmės. Dėl vieno darbo, aš po fakto išmaliau visą internetą, bet jeigu kas ten važiuosit, duokit žinoti – man reikia, kad įrašytumėt jo garsą, kuris niekaip neišlipa iš galvos.

Ar verta trenktis specialiai į Naoshimą? Tikrai nesigailėsit, tačiau aš siūlyčiau ją pasilikti tam kartui, kai su traukinio pass’u ar be, pasirinksit nukeliauti per Kyoto, Himeji (skip Kobe, nebent jau tikrai reikia paragauti Kobe jautienos kepsnio), Okayama, Kurashiki bei Onomichi (apie kuriuos kažkada kitą kartą) iki pat Hirošimos bei Miyajimos. Mokėčiau japonų kalbą, man regis, aš kartais išlipinėčiau „random“ stotelėse, nors patirtis rodo, kad kartais net nebūtina tau mokėti japonų kalbos, o traukinyje greta sėdinčiai močiutei anglų, kad ji iš krepšelio išsitrauktų bei kiekvienam įteiktų po žuvelės formos minkštų miltų vafliuką su saldžių raudonųjų pupelių įdarų. Japonijoje tokie dalykai nevyksta kasdien, bet nuo to ji tik dar labiau Japonija.