(Pažiūrėk/paskaitykit Rymeikis guide to New York. atsidarę didesnį žemėlapį)
Mielai susidomėjusiems papasakosiu ir asmeniškai, bet spalio 23 d. išvykau į Niujorką, kur buvau iki lapkričio 7 d., ir aukščiau esančiame google žemėlapyje pabandžiau susmaigstyti labiausiai įstrigusias vietas. Nesu iš turistų, kurie turi pažymėti visus checkbox’us, tad kai kurių must see, kaip jums teigia įvairūs gidai, net neaplankiau, o kai kurie nepasirodė verti minėjimo. Prieš išvažiuojant Guggenheim atrodė būtinas, po Metropoliteno nebetaip labai, o po uragano Sandy jam jau tiesiog nebeliko laiko.
Kas dėl Sandy, kuri aprašuose ne kartą minima, tačiau su kuria padoriai taip ir nesupažindinu… Apie uraganą Sandy (dar vadintą Frankenstorm) buvo pradėta kalbėti visai ne už ilgo nuo mano atvažiavimo. Patys amerikiečiai į jį reagavo gan šaltai. Viena kambariokių su kuria gyvenau, išreiškė, tikriausiai, tipinę nuomonę, jog greičiausiai čia ir vėl apsidraudžiama, kaip, kad buvo pernai per Irene – palijo, vėjas papustė, bet nieko labai rimto. Perspėjimai nesiliovė, bet rimčiau (ar kaip tik pakeltu antakiu) į tai buvo sureaguota tik paskelbus, kad dieną prieš trinktelint uraganui bus uždarytas metro. Na, tada žmonės suprato, kad gal vis tik lis iš tiesų šiek tiek stipriau, tad kaip reikiant prasinešė per parduotuvių lentynas.
Žiūrint pro langą Brooklyn’e, galėjai sakyti, kad, taip, tiesiog smarkiai lyja ir pučia vėjas, tačiau tikrasis reikalo mastelis paaiškėjo tik kitą dieną.. dar kitą… visą likusią savaitę, kai Niujorkas suprato, kad jam ką tik buvo nukapotos kojos – metro. Tikėtina, kad tik tada ta Niujorko dalis, kuri neprarado elektros ir nebuvo apsemta uragano metu, suprato, kas įvyko (nors tie protai iš Lietuvos, kurie delfi gyrėsi, jog liepė evakuotis, bet jie liko, tikėtina, jog ir iki šiol nesupranta, kas įvyko).
Iš pradžių darbdaviai dar naiviai pranešinėjo, jog į darbą reiks eiti, bet vėliau supratę, kad tai neįmanoma, kam dieną, kam dvi, kam visą savaitę leido pasėdėti namuose. Miestuose valdžią įgavo nemokamai važinėjantys autobusai, kurių vairuotojai jautėsi lyg svarbiausio pasaulyje laivo kapitonai. Važinėjo žiauriai nereguliariai, dėl ko nemažai daliai, ir šiaip pavaikštančių, niujorkiečių teko pratrinti papildomą batų porą.
Dar kalbant apie metro vaidmenį NYC gyvenime, pamenu kaip antrą dieną po uragano autobusu važiuojanti moteriškė garsiai klausė vairuotojo, kaip jai nusigauti iki reikiamos vietos. O klausimas prasidėjo daug ką pasakančiais žodžiais: “Žinot aš jau daug metų gyvenu Niujorke, bet man dar niekada neteko naudotis autobusu…”.
Manhetane labiau valdo geltoniejie taksi nei privatūs automobiliai, tačiau po Sandy, matyt, savas transportas buvo ištrauktas panašiais kiekiais kaip pas mus per lapkričio pirmąją. Miesto valdžia gan greitai į tai sureagavo (pirmą dieną buvo ne kažkas) neleisdama į salą įvažiuoti automobiliams su mažiau nei trimis keleiviais (tai galiojo ir taksi).
Uždaryti parkai, neplaukiantys keltai, neveikiantys restoranai apatinėje Manhetano dalyje, neįvykes Helauvyno paradas, Niujorko maratonas, uždarytas Wall Street, nukeltas Smashing Pumpkins koncertas – visa tai Sandy nuopelnas. Sakiau iki pilno komplekto trūksta tik, kad ir Prezidento rinkimus atšauktų. Tokio dalyko nesuplanuosi ir buvo įdomu patirti, bet jeigu duotų rinktis, nebūčiau toks egoistiškas (“aš mačiau, o jūs niekada tokio dalyko nepatirsit”) ir vietoj Sandy pasirinkčiau iš anksto suplanuotas pramogas.
Išvažiuojant transportas ir vėl sustreikavo, bet, ačiū dievui, ne man. Lapkričio 7 d. Niujorke nuo vidurdienio pradėjo lyti, lietų keitė šlapdriba, o galiausiai sniegas dėl kurio ir vėl buvo uždarytas JFK oro uostas. Sako, jog uždarė nuo 20.00, bet mano lėktuvas, keleivius pralaikęs tris valandas, pakilo kelios minutės po aštuonių. Vienam mano kolegų (aš NYC buvau iš dalies darbiniais reikalais) pasisekė mažiau – iš pradžių jam teko kelionę pasivėlinti dėl Sandy, vėliau užtrukti viena diena ilgiau dėl pūgos. Taip, kad sakyčiau, jog mano kelionės versija buvo sėkminga.
Ar važiuočiau dar? Mielai. Visų pirma prasieiti per likusius restoranus.