Važiuota, kaip dažniausiai būna, dėl muzikos, bet labai atsakomibingai sakau – verta nukeliauti vien dėl vienos maisto šventovės.

Taip jau atsitiko, kad gerų vietų paieškos dažniausiai nublokšdavo į art nouveau dalį, kur po truputį dingsta lietuviškieji cancanai su čili picomis, vietą užleisdami vietinėms, vienetinėms vietoms.

Pradžia nuvylė, nes užsukus į daug kur rekomenduotiną Ekovirtuve, pasitiko pora patiekaliukų, kurie gal ir ekologiški, bet jokia gurmanija nė iš tolo nešvietė – žiūri, kaip prie akių iš metalinių bidonėlių tau grikius kabina ir jau sliūkini atbulas atgal. Ne stebuklas ir stockPOT. Vieta maža ir tikrai populiari (iš dalies dėl “take-away” maisto), bet šeimyninio dueto pasigyros, jog jie apkeliavo nemažai pasaulio ir dabar gamina tai, kas jiems patinka, telieka jų kulinarinio vaikelio keliamas džiaugsmas – man gi jų tos dienos (uch, kaip žiauru spręsti iš vieno karto) viduržemio jūros daržovių troškinys su kietaskūriais baklažanais pasirodė nuobodus. Tiesą sakant, aš tokius namuose gaminu iš bado ir kai tingiu eiti į parduotuvę.

Kartėlį bet kuriuo paros metu nuima A.L.L. Cappuccino. Pritemdyta, maža, jauki, meniška. Keletas pyragų ir, kaip išduoda pavadinimas, šiek tiek daugiau kavų. Visi jų koziriu pristato karamelinę kapučino ir tikrai, tą putą norisi valgyti ir valgyti.

Priešingoje miesto pusėje (nuo stoties eiti dar kiek atgal tolyn nuo senamiesčio) radau pasislėpusius KITCHEN. Ir tai, kad neitin jaukioje vietoje, ir tai, kad aplinkui vyko statybos darbai, vos nenubaidė, bet pilvas ir smalsumas padarė savo. Kaip supratau vėlyvą vakarą, ta vieta nėra tik “ta vieta” ir tame dviejų aukštų senų plytų pastate dar įsikūręs ir meno centras (ir pastate greta – taip pat). Beje, vienkartinės staltiesės foto įrašo pradžioje yra kaip tik iš ten – “Dešimt geriausių filmų pagal A. Tarkovskį” ta proga, jog šiuo metu vyksta režisieriui skirta paroda. Maistas santykinai nebrangus, bet čia daugiau todėl, kad latais šiaip viskas gana nebrangu. Jausmas viduje – ŠMC (ne kavinė). Panašu, jog prie meniu padirbėta, tačiau tarytum padirbėta ir palikta atlikti kitiems – nesijaučia, jog tavo buvimo metu (o tai buvo penktadienio vakaras) virtuvėje sukiotųsi už kietą meniu atsakingas šefas. Panašus jausmas yra Lietuvoje lankantis “GreenHall” restorane, kur meniu dar guli Aldonos Gečienės palikimas, o lėkštėse jau nebe. Dėl savo vegetariškų pomėgių teko pabandyti jų Tortellini su keturiais sūriais, tačiau po jo burnoje liko “zagatovkės” įspūdis. Iš gretimos lėkštės ragauta lašiša bei sušiškai pateikti ryžiai buvo nepalyginamai originalesni, nors ir ten kokybės rankelė kažkam neatlaikė. Todėl nors nueiti vieta rekomenduotina, užsisakykit ką nors kito. Tiesa, iš starterių “Grilled goat cheese with pumpkin chutney and red wine marinated pear” yra lyg pavyzdys iš vadovėlio. Saldu, sūru, šilta, šalta – kai visa tai vienoje vietoje, tai tiesiog veža.

K|I|D*, kurių kojų atstumu Rygoje yra du, traukia visų pirma tuo, jog jie nepasikuklina pasigirti, jog jų šefas yra dirbęs noma – trejus metus iš eilės geriausiu pasaulyje pripažįstamame restorane Danijoje. Interjeras puikus, aplinka jauki, žmonių, kaip dažniausiai būna Rygoje, mažoka. Kainos panašios kaip ir KITCHEN, kokybė taip pat. Vėl gi, įrašai meniu yra viena, o tai, ką gauni – kita. Vegetariškas risotto virtas burokėlių sultyse skamba ir atrodo egzotiškai, bet nemanau, jog noma filosofijoje vietos turi pervirę (kaip tokiam patiekalui) ryžiai. Vienu ypu dviem žmonėm atnešami du žalios arbatos arbatinukai irgi nemažai pasako – jie smarkiai per dideli, kad pasiekęs antro puodelio ribą įsipiltum nekarstelėjusio gėrimo. Kad ir kaip maloniai bebūtum aptarnautas. Dabar berašydamas nutariau, jog reiktų pažiūrėti meniu ir atradau, kad Tērbatas 41/43 esantis restoranas (aš buvau Pulkveža Brieža 2) siūlo nepalyginamai įdomesnius dalykus, tad ten ir rekomenduočiau nueiti (potencialą restoranas akivaizdžiai turi). Beje, besėdint šiame nusprendžiau, kad tirštasriubės (pats valgiau visai skanią iš tominambų) yra so boring ir yesterday.

Ir desertui – Vincent. Desertui visom prasmėm – ir ta, jog taip reziumuojamas šis įrašas ir ta, jog ten iš tiesų nuvykau tik deserto.

Knygoje “Culinary Artistry” (kuri yra labai rekomenduotina, lygiai kaip ir “Flavor Bible”) Andrew Dornenburg ir Karen Page teigia, jog yra trijų rūšių šefai, kurių vienus jie vadina “Burger-Flippers”, kitus “Accomplished Chefs”, o trečiuosius – “Culinary Artists”. Pas juos besilankančių žmonių tikslai atitinkamai yra: išgyvenimas, malonumas ir pramoga. Kaip teigia autoriai, klientai iš šių vietų išeina sakydami vieną iš trijų:
– Aš sotus
– Buvo puiku
– Gyvenimas yra gražus

Lietuvoje nėra nė vieno restorano įvertinto Michelin žvaigždute. Nėra tokio nei Latvijoje, nei Estijoje. Problema, visų pirma, ta, jog niekas į šį regioną iš vertintojų neužklysta. Tačiau į kai kurių entuziastų raginimą susiorganizuoti ir padaryti jiems ekskursiją po Baltijos šalis, kiti atrėžia: o kur juos vesti? Turim puikių vietų ir Lietuvoje, tačiau net mintyse rašydamas jiems aukščiausius balus, niekada ragaudamas jų patiekalų nebandžiau susivynioti iš malonumo ir niekada nesinorėjo atsistojus sušukti “Bravo!”. Martins Ritins virtuvės šedevrų kainos aukštos mūsų masteliais, tačiau vakarų europiečiui galinčiam be didesnio vargo palikti 100 eurų latų už pietus, tai yra vieta į kurią jie mielai sugrįžta būdami Rygoje ir kur rekomenduoja užsukti savo draugams. Pora restorano sienų nukabintos čia pietavusių žvaigždžių fotografijomis ir nėra ko stebėtis, jog čia buvo tiek Elton John, tiek įvairių pasaulio šalių lyderiai.

Meniu, kaip ir priklauso tokiai vietai, telpa viename lape. Nepersižavėję vegetarišku entriu, juoba, kad norėjosi per porą dienų aplankyti daugiau vietų, dviese užsukom išbandyti penkis (iš kokių 6-7, man regis) desertus. Iki amerikietiško aptarnavimo toli, tad nesulaukęs įtikinamo paaiškinimo į klausimą “kodėl rekomenduojat būtent šiuos desertus, o ne kitus?”, būriau atmesdamas per paskutines porą dienų ragautus skonius. Viskas buvo taip labai, kad net sunku nusakyti, nors viską, žinoma, vainikavo “Vincents ice cream served on iceberg”. Atrodė gražus pavadinimas, kol neatnešė paties aisbergo su ledais ant viršaus. Norėjosi filmuoti, bet aplinka kažkaip suvaržė. Čia iš karto galima parekomenduoti, jog į restoraną veikiantį nuo 18 iki 22 valandos reiktų eiti ne anksčiau 20, nes iki tol ta formalumo buveinė atrodo kiek nejaukiai.

Svarbu ir tai, kad nė vienas desertas (ar patiekalas) nėra atnešamas galutiniame pavidale. Bent jau padažą užpils vietoje, o kartais net ir visą patiekalą pagamins. iPhonai prie aplinkinių stalų ilgainiui atsirišo ir net kostiumuoti vyriškiai žavėjosi tuo, kas darosi jiems po akimis. Štai pilamos sultys, štai karštas vanduo (?), viskas maišoma metaliniame dubenyje, kyla dūmai ir galiausiai į stiklines keliauja šviežiai išsuktas šerbetas. Dar reiktų pamatyti kaip atrodo prie gretimo stalelio atneštas “slow-cooked free-range chicken egg”. Rimtai, šis dičkis tai jis? Juokauju, kad prie patiekalų turėtų būti prirašyta “iPhone ready”. Ir darbuotojai tai žino, nors neparodo (gi ne pirmi mes jiems šandien). Sakau ne “Vincents”, bet “Houdini” jiems reiktų pasivadinti. Tas galioja ir pasvarstymui, jog pas juos lankytis per brangu – juk į Koperfildo pasirodymą “Siemens” arenoje tikriausiai nesitikėtumėt patekti už 50 eurų? O čia tie patys stebuklai, tik virtuvėje. Įspūdžiai leidžia užmiršti kokia tiksliai buvo sąskaita, bet kažkas būtent 50 eurų latų ribose už 6 desertus ir desertininį, porto stiliaus latvišką vyšnių vyną. Įvertinimas: būnant Rygoje nusikaltimas neaplankyti.

[aprašytos vietos žemėlapyje]