Žmonėms reikia pasikalbėti, išsikalbėti, išsiaiškinti, susidėlioti mintis. Deja, bet dažniausiai būna, kaip toje citatoje apie laišką: “neturėjau laiko parašyti trumpą laišką, tad parašiau ilgą”. Tad vietoj to, kad pakviestum save arbatos, išskleistum visas kortas ant stalo ir padėtum sau, susirandi kažką kitą: draugą, pažįstamą, kolegą. Jis nežino tiek, kiek žinai tu, tad niekada nebus teisus tiek, kiek galėtum būti tu. Bet tu juk ir nenori būti teisus, ypač sau, prieš save. Nes, juk, jeigu pasakysi “darom taip, taip geriausia”, tai už rezultatą būsi atsakingas tu ir tik tu. Kas gi nori susimauti, prisiimti visą atsakomybę? Su pasidalinta atsakomybe visada lengviau, net jeigu retai taip, kaip reikia, retai iš tiesų geriau ir jau beveik niekada apie tave, tavo pasirinkimus, tave, kaip brandžią asmenybę, tave, kaip judantį pirmyn.