Galiausiai apie mirties kėdę – taip dar prieš pasirodant rinkoje buvo pavadinta Don Chadwick ir Bill Stumpf (kompanija Herman Miller) suprojektuota ofiso kėdė „Aeron“. Idėja buvo pagaminti, kuo labiau ergonomišką kėdę – kažką kardinaliai kitokio negu egzistavo iki tol. Pagrindinis jos išskirtinumas – sėdimoji ir nugaros dalis buvo pagamintos ne iš minkštų medžiagų, bet iš sintetinio pluošto pasižyminčio lankstumu (Pellicle). Kėdė bandytojų tarpe gaudavo 8 balus iš dešimties komforto skalėje (kai 7.5 reikšdavo „lekiu pirkti“), tačiau, kai ateidavo eilė vertinti jos estetinę pusę, balai krisdavo ik dviejų, trijų. Vieni ją vadino kėde iš „Roboto policininko“, kiti pagaminta iš perdirbtų medžiagų (apie devyniasdešimtuosius tai dar nebuvo madinga), treti tiesiog mirties kėde. Tradicinis patarimas buvo aptraukti ją medžiaga, antraip jos niekas nepirks. „Herman Miller“ beliko arba nepradėti gamybos, arba patobulinti pagal specialistų patarimus, arba pasitikėti intuicija ir surizikuoti. Kompanija nutarė surizikuoti ir… Kasmet pardavimai didėjo 70-90%. „Aeron” pradėjo skinti laurus dizaino parodose, matytis TV laidose ir tapo kultine kėde. Kai žmonių po kelerių metų klausė, kaip jie vertina kėdės estetinę pusę, atsakymas buvo: 8. Tai, kas žmonėms atrodė bjauru, neestetiška, tebuvo nepažįstama, svetima – tai, prie ko reikia priprasti. Banali tiesa, jog prisibijom/vengiam to, ko nepažįstam iš ties yra banali, tačiau tiesa.

***

Tai yra Londono Olimpinių žaidynių logotipas. Prisipažinsiu, aš į jį rimtesnį dėmesį atkreipiau tik prieš kelias savaites perskaitęs mintį, jog „Londono olimpinės žaidynės dar neprasidėjusios pateko į istoriją, kaip turinčios patį kraupiausią logotipą sporto, o gal ir dizaino apskritai, istorijoje.“. Taip, jis kitoks negu dešimtys iki šiol buvusių žaliai-mėlynai-geltonai-raudonai-juodų logotipų, bet ar tai blogai? Ar po istorijos apie mirties kėdę neatrodo, kad po 3 metų šis logotipas taps tiesiog originaliu ir įdomiu, o ne keistu ir baisiu? Labai dažnai focus grupių ar tiesiog vartotojų iš serijos „Petras, kurio nuomonė dažnai būna teisinga“ vertinimas tampa svarbesniu negu kūrėjo (ir aš čia turiu omenyje ne menininką, bet žmogų į savo projektą žvelgiantį iš visų pusių – tiek meninės, tiek strateginės, tiek funkcinės), kuris į tai yra įsigilinęs nepalyginamai labiau. Vartotojas nežino, ko jis nori (nauja), jis tik žino, kas jam patinka dabar (sena).

***

p.s. Prieš kelias dienas teko matyti „Teo“ darytą tyrimą apie savanorystę. Pasak statistikos, „net 87% lietuvių mano, kad savanorystė yra gerbtina veikla, kuri duoda daug naudos visuomenei. Per paskutinius 12 mėnesių kokioje nors veikloje be jokio atlygio savo laisvalaikio sąskaita yra dalyvavę 46% Lietuvos gyventojų. Didžioji dalis jų minėjo, kad tvarkė aplinką arba kokiu nors būdu padėjo kitiems žmonėms“. O jeigu jūsų paklaustų, kiek jūsų nuomone žmonių per paskutinius metus dalyvavo savanoriškoje veikloje ar išsprūstų formuluotė „pusė Lietuvos“? Vartotojai (žmonės) ne tik nežino, ko nori, bet dar gi ir meluoja. Kodėl? Apie tai kitame įraše.