Vienoje geriausių reklamos kūrėjams skirtų knygų (“Hey Whipple, Squeeze This”), jos autorius Luke Sullivan skyrių apie radijo reklamą pavadino “Radio is Hell. But It’s a Dry Hell (Some advice on working in a tough medium)”, bet taip buvo tik todėl, kad skyriaus apie viral joje nebuvo ir skambesnių antraščių nereikėjo.

Gi, kai klientas Lietuvoje tau pasako, kad reikės vralo (skaityti, kaip srėbalo, gėralo, etc.), supranti, kad laukia ekstremalių išbandymų metas, nes teorinis šio reikalo apibrėžimas yra viena, o užsakovo požiūris į visa tai – visai kas kita (iš anksto atsiprašau žmonių kliento pusėje, kurie geriau už mane žino, kas yra vralas, o kas ne). Paskutinis komentaras, kurį teko išgirsti šiuo klausimu buvo: “Na, tiek už vìralą mes jums tikrai nemokėsim. Mes juk galim pasiskambint ir susižinot, kiek kainuoja vìralas” (suma buvo minima 6000 Lt, o galvoje turėtas ne konkretus scenarijus, bet viral klipas iš esmės). Štai toks įsitikinimas apie viral klipus gyvuoja Lietuvoje: nufilmuoti mobiliaku ar kita nebrangia video technika, pigūs ir, svarbiausia, jog padaryti viral klipą yra tas pats, kas padaryti TV ar radijo klipą. Nuo to galima ir pradėti.

Viral (lietuviškai – virusinis) klipas nėra formatas – tai statusas, kurį jam suteikia vartotojai. Galima padaryti TV klipą, paleisti į TV ir jis bus TV klipu. Klipas tiesiog įmestas į internetą ir pa’spam’intas per turimą e-paštų duombazę arba išreklamuotas baneriais internete, netampa viral tiesiog dėl peržiūrų kiekio – viral juo padaro sužavėti žiūrovai, kurie siuntinėja nuorodą apie klipą visiems e-užrašų knygutėje esantiems draugams. IKI turėjo neprastą išsišokimą lietuviškų viral kontekste su klipu “Gėlytės policijai”, bet jo reklama baneriais populiariausiuose portaluose kėlė šypseną:

Ta pačia proga dedu vieną populiausių Lietuvoje pagamintų klipų – nepanašu, kad milijonui peržiūrų prisukti prireikė tradicinės reklamos internete:

Antra, viral nenusako klipo kainos. Pavyzdžiui, UFO Haiti http://www.youtube.com/watch?v=up5jmbSjWkw Jeigu tai būtų gražiai nupoliruota, atrodytų, kaip didžiulės kino kampanijos filmo promo. Dabar gi… 10 milijonų peržiūrų (vien youtube), bet tikrai šiek tiek daugiau negu filmuojanti muilinė. O kaip su “Still free” kampanija? Kiek kainavo išpaišyti JAV prezidento lėktuvą?

Trečia, viral neturi būti nufilmuotas mėgėjiškai. Taip, mes įpratę matyti, atrodytų, mėgėjiška technika nufilmuotus dalykus, tačiau tai tėra viena iš tokių klipų gaminimo technikų – padaryti ją realia, tikroviška – ne tokia, kaip akivaizdžiai prekių ženklų brukama reklama per TV ir tuo pačiu padaryti ją neįtikėtina (humoru, žiaurumu, etc.). Cadbury Gorilla, Sony Bravia yra puikūs viral klipų pavyzdžiai (nors nekurti specialiai būti viral), kurių sąmatos multimilijoninės. Galiausiai, kas slepiasi už tų buitinių viral klipų? Ar norit pasikviesti puikų režisierių, bet tuo pačiu sumokėti jam, kaip už viralą (“6000 Lt aš jums nemokėsiu”)? O gal viral turi daryti nevykę režisieriai – jiems “šūdinai” gaunasi natūraliai? Apačioje du “Švyturio” klipai, kurie daryti mėgėjiškai, bet tie batai atrodo perdėm nupoliruoti. Tuo tarpu klipe, kurį “Švyturio” agentūra nukopijavo, viskas iš ties kvepia autentika.

Ronaldinho “Touch of Gold”  peržiūros yra keliolika milijonų (originali klipo versija išimta iš youtube), Švyturio – keliolika tūkstančių.

Na, taip, galima sakyti, kad aną klipą išveža Ronaldinho (įžymybė), bet šio bičo tikrai niekas nepažįstat – jis tiesiog demonstruoja gabumus:

Vėl gi, nežiūrėkit į tai, kiek peržiūrėjo konkrečiai šį klipą – jeigu neklystu, viso internete jis peržiūrėtas bent 500 milijonus kartų.

Redaktoriui spaudžiant, tiek šiam kartui apie tai, kas viral nėra. Kitą kartą apie tai, ko reikia norint pagaminti viral. Na, bent jau teoriškai.