The first principle is that you must not fool yourself — and you are the easiest person to fool.
– Richard Feynman, Cargo Cult Science

Nesvarbu, ką darytume, viskam turim pasiteisinimą, paaiškinimą: “Palikau klaidų, nes skubėjau”, “išvažiavau atosotogauti į Italiją, nes patinka picos”, “išsiskyrėm, nes geriau vienai negu su juo” ir t.t. Gerai, jeigu tai tiesa, bet žmogaus smegenys veikia ir kita kryptimi – patys sau esam racionalios būtybės ir vien mintis, kad elgiamies priešingai savo interesams būtų kvaila, tad nesvarbu, kas įvyktų, žmogus pasėkmes nesunkiai pavers priežastingumu, taip atstatydamas racionalumą, sveiką protą ir savigarbą savo egzistencijai. Juk klaidas palieki todėl, kad esi neatsakingas, nesugebi planuotis laiko, esi žioplas ir jau tik paskui neturi laiko. Italija, aišku yra faina, bet jeigu būtum turėjęs pinigų, prioritetas buvo Islandija, bet negi sakysi, jog važiuoju į Italiją, nes Islandijai neuždirbu pakankamai pinigų, turiu sušiktą darbą? Jeigu išsiskyrei, nes taip geriau, tai ko išsiskyrus savaitę žliumbei? Iš esmės, mes kasdien kuriame istorijas, meluojam sau tam, kad pasijaustume geriau, “more human” ‘skant. Tiek prieš save, tiek prieš draugus, pažįstamus, giminaičius. Bet nepasitenkinimas savo egzistencija turi vieną nemalonią savybę – kad numalšintume jį, nuolat turim šerti melu. O jis, kaip narkomanas, iš pradžių pasitenkina menkomis dozėmis, tačiau ilgainiui reikalauja vis daugiau ir daugiau. Iš pradžių gyvenimas gerėja nusipirkus naują laikrodį, bet ilgainiui, jau ir naujas automobilis užliūliuoja ne daugiau nei mėnesiui. Melas tampa visaapimantis ir tampa sunku atskirti, kas ir kur yra tiesa, nes žmogus jau net melą ima dangstyti nauju melu, tad tiesa nugrimzta į tokius gylius, jog be psichoterapeuto pagalbos iki jos nebeprisikasi. Ir jeigu stebėsit kitus (nes savęs žmogus dažniausiai nemato), pamatysit, jog būtent taip ir yra – žmonės yra nelaimingi, tačiau retas jų gali įvardinti savo nelaimės priežastį. Viskas lyg ir gerai: darbas, pramogos, šeima, bet laimės jausmo nėra. Būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu – visas šis gėris (ar ne) yra užverstas žmogui, kuris arba nepažįstamas, arba kurio išvis nėra. Tikrasis aš ant savo pečių nešioja išgalvoto (sumeluoto) žmogaus hobius, interesus, skonius, planus. Bet pats jis neturi nieko savo, tad nenuostabu, jog nesijaučia laimingas, vergaudamas šimtams nepažįstamų ponų, atiduodamas jiems viską ir negaudamas atgal nieko. Ir melas turi tendenciją savaime tik didėti. Norint jį sumažinti, reikia įdėti valios ir pastangų. Jeigu sutinki žmogų, kuris sau meluoja, gali jau tą pačią akimirką pasukti skirtingais keliais, nes net jeigu jis tau patinka dabar, po kelių metų tai bus visai kitas žmogus – apaugęs kitomis personalijomis, kurios tarpusavyje turi tiek pat bendro, kiek ir jūsų sutiktas žmogus savęs. O turint omenyje, kad “mes esam vidurkis penkių žmonių su kuriais praleidžiame daugiausiai laiko”, nesinori tapti vienu iš tų meluojančių.

I’d rather stop and wait than go and dlie.