httpvh://www.youtube.com/watch?v=rgB8W2ai-os
Pamenu kokiais 1987 metais, kai man pačiam buvo aštuoneri, visa šeima atostogaudami Palangoje, kartais nulėkdavom iki Latvijos nusipirkti kokių niekaliukų, kurių tarpe, žinoma, buvo ir skaniausia pasaulyje „Karvutė“. Kelias link Latvijos vesdavo pro Palangos oro uostą, kuris akimirkai kiekvienam šeimos nariui tapdavo spėlionės objektu. „Nu, spėjam kiek lėktuvų“, užvesdavo kas nors, o kiti kaip mat prisijungdavo. „Vienas“ arba „du“ būdavo pagrindiniai skaičiai, o suvėlavusieji arba nenorintys kartotis (nes gi jeigu „ant viršaus“ sakysi „vienas“, tai atspėjęs, geriausiu atveju išgirsi kažkieno „bet aš pirmas pasakiau, kad vienas“) rizikuodavo pasirinkdami „nė vieno“ arba „trys“, „keturi“, „penki“. Ir negali sakyti, kad kažkuris iš spėjimų buvo iš fantastikos zonos – visko pasitaikydavo.
2013 metais, po 26 metų, nusileidus Mandalay oro uoste fotoaparate nejučia imi ieškoti „nostalgia“ arba „vintage“ tipo filtrų, kol būdamas lengvame realybės šoke, nepadarai nė vieno kadro. Multitaskintojams, kurie sugebėjo skaitydami šį tekstą dar ir paspėlioti, kiek gi galėjo būti lėktuvų mano nusileidimo metu, teisingas atsakymas yra – trys.
Nors aš į trijų mėnesių kelionę išsiruošiau su 30L kuprine (apie jos turinį, trūkumus bei privalumus reiks atskiro įrašo, manau), kuri daugeliu parametrų telpa į daugelio aviakampanijų rankinio bagažo rėmus, turiu šiek tiek luktelėti, nes lėktuve susipažinau su vaikinu ir mergina iš Tailando, vienas kurių turėjo ir registruoto bagažo.
Apie pasų patikrinimo procedūrą kažkaip net nėra ką rašyti, nes viskas praeina pernelyg sklandžiai. Su palangvėjimu nueinu iki tualeto, kur juoką sukelia „American Standart“ įranga. Net nežinau, kas tai per prekių ženklas, bet jo gan apstu visame Mianmare.
Grįžęs matau, kad laimingų lagaminų karuselė vis dar nesisuka. Laimės keliautojai nesulaukė dar gerą pusvalandį, nors, kaip jau ir minėjau, be mūsų oro uoste buvo tik vienas lėktuvas, o ir tas neatrodė kažkur judantis. Žinoma, tai ne priežastis skubėti.
Belaukiant kol atvyks lagaminai, pasakoju apie tai, kas įvyko dar Lietuvoje, kirpėjo kėdėje. Davęs suprasti, kad šukuosena turi atitikti griežčiausius trijų mėnesių keliavimo po Aziją ISO standartus, pristatau, kad pirmiausia vykstu į Mianmarą. „Kur, kur?, – klausia kitas Paulius veidrodyje. „Nu, Birma“, – sakau. Jau noriu tęsti, kad čia virš Tailando, greta … „A, Birma – Rangūnas“, – mokykliškai tiksliai atkerta žirklių valdovas. Ir iš tiesų, ir man mokyklos laikais šis valstybių-sostinių reikalas buvo gerai įkaltas. Bet dabar, tikriausiai jau a.a. mano geografijos mokytojas pravarde „Žąsinas“, būtų manimi nusivylęs, nes tik pasižiūrėjęs „Lonely Planet Myanmar (Burma)“ gide galiu pasakyti, kad dabartinė sostinė yra Nay Pyi Taw, bet gi niekam išskyrus militaristinę valdžią tai nerūpi. Pastariesiems, kalbama, tiesiog padidinta paranoja, jog šalies pakraštyje įsikūręs Rangūnas (Yangon) galėjo būti pernelyg lengvai pasiekiamas valstybės nedraugams.
Kodėl Mianmaras ir kodėl dabar? Nes sudomino buvęs studijų draugas Kęstas, pats dabar gyvenantis Taivane ir kurį turėjau garbės bei džiaugsmo aplankyti prieš kiek daugiau nei metus. Iš tiesų, užteko tų kelių faktų, jog tai šalis, kurioje nėra bankomatų ir tokio daugiau-mažiau akivaizdaus fakto, kad po kelių metų ši šalis bus kur kas labiau turistinė, gi dabar vis dar yra galimybė pamatyti tai, ką mano pakeleivė pavadino „It’s like 200 years ago!“. Daug kas sako, jog jau ir dabar Mianmaras yra smarkiai suturistėjęs (po Obamos vizito prieš metus, to buvo galima tikėtis), tačiau bent jau mano akimis viskas čia kol kas yra pakankamai „žalia“. Kadangi rašau jau šiek tiek pakeliavęs, net nesu tikras, jog norėčiau dar mažiau turistinės versijos. Žinau tik, kad nei Tailandas, nei Malaizija, nei Vietnamas smarkiai artimiausiu metu nepasikeis, o Mianmaras gali, tad bandau, kol nevėlu.
Nors dauguma (avialinijų) skrenda į „sostinę“ Yangon, aš pasirenku Mandalay, kurį AirAsia leidžia pasiekti būtent iš Bangkoko. Realiai taip yra patogiau, nes galiausiai vis tiek turi grįžti į vieną iš šių miestų, o turint omenyje nelabai patogią vidaus susisiekimo sistemą, lakstymas Yangon-Mandalay (ir nuo ten Inle Lake, Bagan, etc.)-Yangon generolo Stojakovičiaus neiškviečia. Gi dabar gaunasi taip, jog apkeliauju Mandalay apylinkes iš kur vyksiu į Yangon, o iš ten į Kualą Lumpurą iš kurio vėliau į Kambodžą.
Tuo tarpu pasirodo lagaminai. Paėmę juos skubam link valiutos keityklos. Nors internete jau šmėžuoja žinutės apie į rinką besiskverbiančius tiek „Visa“, tiek „MasterCard“, kelionę pradėjęs ne nuo faktiškai svarbiausio miesto Yangon, su kortelėmis dar taip ir nesusidūriau. Faktiškai, jeigu nenorite nemalonumų, į Mianmarą turite atvykti su tiek užsienio valiutos, kiek planuojate išleisti. Vėl gi, kalbama, kad yra viešbučių, kurie gali išgryninti pinigus iš kortelės, bet už 10-20% mokestį. Ir jeigu jau ėmėt galvoti, kad „na, tai čia paprasta, ok, doleriai“, tai turėkit omeny, kad doleriai turi būti tobuli! Geriausiai, jeigu ką tik iš spaustuvės (paprasčiausiai yra prieš porą savaičių tokių užsisakyti savo banke), bet paima jie ir tiesiog labai geros kokybės. Doleriai turi būti naujos laidos (su didelėm galvom), jokių būdų negali būti lenkimo žymių arba apipaišymų. Kažkur teko skaityti, kad jie neima kažkurios tai serijos dolerių, nes buvo padirbtų banga iš Kinijos. Kitas dalykas – keitimui imkit $100 kupiūras, nes už jas mokama daugiau. Suprask, kaip nori.
Valiutos keitimui reikia paso. Nežinau ar jie žiūri, kad turi vizą ar dėl kitų priežasčių, bet mačiau, kad pasidaro dokumento kopiją. Oro uoste sekasi gan lengvai (kada nors dar prisiminsiu įspūdžius iš valiutos keitimo Bagan mieste), tad išsikeičiu pirmą $100 ir pajudam. Jokių pasirinkimo galvos skausmų, nes vienintelis būdas iš oro uostą į Manderlay yra taxi. Pasidalinam tryse, kiekvienam gaunasi 4000 kyatų, kas nepaisant net labai prastų mano matematinių sugebėjimų neperlipa 15 Lt ribos.
Kelias link miesto driekiasi per beveik dykumas ir tik šen bei ten kyšančias šventyklas. Šioje šalyje jų tiek, jog kartais atrodo, kad kiekviena šventykla, tai kažkieno tag’as realiame pasaulyje. Kitas dalykas, kurį iš karto pastebiu, tai pypsenimas. Net jeigu tu važiuoji septynių metro pločio keliu, o priešais tave pakraščiu lekia motoroleris, tu vis tiek jam papysini. Mieste aš tą pypsėjimų kalbą girdžiu, kaip:
– Pyyp (ei, aš važiuoju).
– Pypp (aš irgi važiuoju).
– Pyp (nu tai, davai, važiuojam).
Pats važiuodamas, pavyzdžiui, dviračiu, po kelių tokių pypsenimų varai į šalikelę, nes kartais iš signalo stiprumo, intensyvumo bei pastovumo atrodo, jog penkių metrų pločio keliu lekia šešių metrų pločio tanketė su vietiniu generolu. Bet gi ne – eilinis pickup’as arba barškantis penkiavietis.
Aplinkui nuolatiniai remontai, statybos, kelių tiesimas. Šalis smarkiai atsilieka nuo turistinio susidomėjimo, tačiau judėjimas ta kryptimi yra. Nemažai kas kalba apie atsakinga keliavimą ir pastariesiems atrodo, jog kiekvienas turistas Mianmare – tai dar vienas doleris valdžios kišenėje. Nuo to nepabėgsi, tačiau visada galima pamėginti išvengti, apeiti. Faktas, jog nuo kelionės lėktuvu didžioji dauguma jūsų pinigų nueis į valdžios kišenę. Tas pats ir su kelionėmis traukiniu, nes šios transporto priemonės priklauso valstybei. Tačiau visada galima rinktis autobusus, kurie dažniausiai yra privatūs ir valstybei atseikėja tik už licenziją. Arba dar geriau – važiuokit motoroleriu. Aš taip kartą sau pateisinau tris apie du-tris brangesnę kelionę. Atvykau į miestą dešimtą vakare, persėdimas į traukinį ketvirtą ryto, o čia prisitato keli motorolerių vairuotojai ir pasiūlo savo paslaugas. Paskaičiuoji, kad miegas svarbiau, pateisini tuo, kad remi vietinį verslą – ir pirmyn. “Lonely Planet” net yra surašęs, kiek $ nueina darant vieną ar kitą pasirinkimą, kurių ironiškiausias bei taikliausias yra pirmas – “$0 – kai sėdi namie ir vartai “Lonely Planet”. Net vietinių demokratinių jūdėjimų atstovai pripažįsta, kad turizmas šaliai yra gerai. Galiausiai, juk tikrai ne iš privačių lėšų gerinama infrastruktūra.
Vėliau pastebi ir kitus, nelabai malonius dalykus, bet apie tai kiek vėliau – iki pirmų realių įspūdžių liko dar bent trisdešimt minučių kelionės.