Kai Mianmare (mokyklos laikais žinomoje, kaip Birma) laikrodis rodo 21.30, Lietuvoje dar tik 17.00. Svarbiau šiuo atveju yra tai, kad po pusvalandžio miestas galutinai nutils, o hotelio administracija dar gi atjungs ir wi-fi ryšį. Interneto kilobaitais išreikštą greitį galima skaičiuoti ant rankos pirštų, bet svarbiausia, jog šiuo metu toks ryšys išvis yra, nes šalyje, kur mobiliu ryšiu naudojasi 10% žmonių, o gatvės pilnos moteriškių ant kurių staliukų laidiniai telefonai (vietoj būdelių), internetas vis dar yra prabanga, o roamingo paslauga dar net neegzistuoja. Ryšys tarytum yra, tačiau jautiesi be ryšio.
Kol kas mano kelionės dienoraštis toliau draugų neviešinamas, nes jo pradžia lygiai tokia pati chaotiška, kaip ir pati kelionė. Tikriausiai bus, kaip ir su Batmano dalimis – tai judėjimas į priekį, tai priešistorė. Tikrai žinau tik vieną, jog turiu pradėti, nes devynias dienas (jau ir visas 11) puikiai sekėsi be to išsisukti. O juk ir prižadėta, ir pačiam norisi.
Pakeliauti po Pietryčių Aziją nusprendžiau dar 2012 metų pavasarį. Planas buvo padaryti tai 2013 metų rudenį, bet kai jau pradedi apie tai galvoti, viskas aplinkui virsta našta. Tai užbaigiau pagrindinius darbus ir išvykau kovo 1 d. Žinoma, kad darbai pabėgs. Bet ir parbėgs. Mano mylimas dizaineris Stefan Sagmeister kas, berods, septynerius metus uždaro savo studiją ir metam išvyksta kūrybinių atostogų. Kaip jis pats sako – idėjos, kurios gimsta per tuos metus, maitina jį ateinančius septynis. Prieš išvykstant į pirmąją kelionę, paskutinis užklausimas jam buvo padaryti kampaniją Barakui Obamai. Bet jis pasakė ne.
Viskas yra prioritetai, visų pinigų neuždirbsi, gyvenimas yra ribotas.
Šiemet sukanka dešimt metų, kaip dirbu reklamoje. Pasak Malcolm Gladwell tai tas laikas, kai pasieki savo srities meistrystę. Galvoju kiek žmonių net ir pasiekę tą meistrystę turi laiko atsigręžti atgal ir nuspręsti ar jie yra savo vietoje? Savaitė atostogų bulviakasiui, dvi prie jūros arba ežero ir dar viena paslidinėjimui Italijoje. O jeigu jau yra ir vaikai… Tai ir važinėji, kaip amerikonai, atėjus pensijai. Bet gi kelionės prisideda prie tavo tobulėjimo (kaip, beje, ir naujos pažintys bei darbo keitimas). Kitaip tariant, galimybę tobulėti mes atidedam laikams, kai to tobulumo vaisių nebelabai bus kur panaudoti. Apie tai ir kalba Stefan Sagmeister – tų pensijos metų perkėlimą į „čia ir dabar“. Tikrai labai rekomenduoju pažiūrėti:
httpvh://www.youtube.com/watch?v=MNuOmTQdFjA
Manau, kad kūnas tėra ratai sielai. Ar ji laiminga ten, kur yra? Čia ne klausimas iš serijos „teisinga-neteisinga-patriotiška-nepatriotiška“. Lietuvių atveju, manau, kad tik tas yra ne patriotas, kuris išvykęs svetur delfi.lt nebeskaito. Jeigu negali atitrūkti nuo savo šalies ir vis tik atitrunki fiziškai, reiškia, jog yra priežasčių, net jeigu kai kam jos yra nesuprantamos. Man valstybė vis tik yra, kaip UAB’as – negali priversti dirbti joje ilgiau nei aš norėčiau, net jeigu mintimis į ją sugrįžtu kiek per dažnai.
Vieni išvyksta nes nebegali pakęsti pilko dangaus keliamos depresijos, kiti dėl politikos, treti dėl pinigų, ketvirti norėdami kasdien maitintis maistingais, vietoje užaugintais vaisiais bei daržovėmis. Pamatytumėt, kaip Ispanijoj ant sintetikos auginami pomidorai bei Afrikoje lupami visiškai žali bananai – pradėtumet valgyti popierių, nes naudos panašiai, o rulono kaina mažesnė. Kaip suluošinsi savo kūna ir sielą priklauso tik nuo tavęs. Jeigu apkeliavai visą pasaulį ir gali sau įvardinti kodėl čia geriau negu kitur (sveikinimai!), tada tvakoj, bet giliai širdyje norėčiau, jog kiekvienas susirastų jam skirtą vietą. Darbą, šalį… Gal tada nebeliktų valdininkų perkreiptais iš neapykantos veidais bei pardavėjų verčiančių pasijusti kaltu dėl to, kad nori valgyti ir perki maistą. Nes esant ne savo vietoje sunku ir pačiam būti laimingu ir tokiu leist pasijusti kitiems.
Dabar, kai pažįstu ir daktarų ir teisininkų dirbančių kitose šalyse, suprantu, kad nebeliko ribų būti kuo nori, kur nori. Visa tėra laiko klausimas. Laiko tam atrasti.
Žinau, kad yra žmonių, kurie keliauja todėl, kad reikia. Kiti – todėl, kad draugai rekomendavo. Tikriausiai, yra ir dar koks milijonas priežasčių, bet viena iš jų yra ta, kad keliauji, nes supranti, kad negali to nedaryti. Man patinka šis jausmas – kažką daryti, nes nebegali nedaryti. Jo galiai nėra ribų.
Dabar tas negaliu iki birželio bus Mianmare, Kambodžoje, Vietname, Filipinuose, Malaizijoje, šiek tiek Bangkoke (nes reikėjo kažkur Mianmaro vizą išsiimti). Po vasaros pažiūrėsim, nes vasarą man ir Lietuvoje smagu.
Daug kas bus matyta, skaityta, bet jeigu rasit naudingos informacijos, ypač apie Mianmarą, bus smagu.
Labai norėčiau, kad kelionė įkvėptų parašyti knygą, filmo scenarijų, pasaulinį judėjimą :) Bet jeigu išgirsit, kad Paulius Rymeikis papuola į sąrašą personų, kurios po kelionės turi apie ją parašyti knygą – nušaukit vietoj, nes mano kūną bei smegenis, matyt, bus užvaldęs piktybinis svetimkūnis.
