Postcards From Asia: Inle Lake, Mianmaras.

Gali būti, kad jeigu ne kūnu, tai mintimis dar sugrįšiu į pirmąją stotelę Mianmare – Mandalay – todėl nusižengdamas chronologijai, prabundu naktiniame autobuse į vieną lankomiausių vietų šioje šalyje – Inle ežero apylinkes. Kelionės autobusu, o kaip neseniai įsitikinau ir traukiniais, čia vertos atskiros istorijos, tad prie jų sugrįšiu atskiru įrašu.

Tuo tarpu apie ketvirtą valandą ryto kartu su dviem pakeleiviais iš Tailando išsilaipiname kažkur netoli Inle. Čia iš karto prisistato taksistas, kuris mikliai suskaičiuoja kiek kiekvienam mūsų kainuos kelionė, jeigu būsim trise, nors fiziškai galėtume įtalpinti ir dar vieną žmogų. Kol bandom atsigauti po naktinės kultūrinės programos autobuse, matome, kad taksi vairuotojas jau kalbina vieną iš dviejų kartu su mumis važiavusių nuotaikingų prancūzų. Kiek tenka nugirsti jų šneką, prancūzai ir toliau nepaveda – nešasi savo miegmaišius kažkur prie „stoties“ pastato (naktį buvo sunku susigaudyti, kur mus paleido) ir, taip suprantu, yra pasiruošę laukti ryto ir ar tai eiti iki artimiausių viešbučių pėsčiomis arba vykti autobusu. Turint omeny, kad kelionė nuo žmogaus nuvalgo vos keletą litų, priskiriu tai prancūziškam humorui.

Išvykdamas po poros dienų, mačiau juos besisiukojančius (po penkto karto bandant taisyklingai parašyti šį žodį, palieku kaip yra) tuose pačiuose svečių namuose, kuriuose ir pats buvau apsistojęs. Reiškia atvyko. Prie mūsų gi tuo tarpu prisijungia kanadietis, kurį aš praminu žmogumi imančiu į burną viską, kas į ją telpa. Čia dėl to, kad jis ragauja viską – pradedant paprastais valgomais dalykais, baigiant jų kramtomo tabako atitikmeniu dėl kurio didžioji tautos dalis šypsosi vampyriškai šlykščiai raudona šypsena ir kas keliolika metrų spjaudosi dar prastesnės spalvos išskyromis.

Ačiū dievui turėjom taksistą, nes šioje šalyje su naktiniu gyvenimu ne kažką. Sutemus visi ima vynioti meškeres, devintą jau nelabai yra ką veikti, dešimtą nemiega nebent turistai. Hosteliai rakina vartus, užtraukia grotas, užgesina šviesas. Kartą kitame mieste papuolęs į tokią situaciją savo intravertiškumo tikriausiai būčiau priverstas laukti saulėtekio, bet vietiniai tokiais atvejais nesiceremonija – rėkia, laužo vartus, baladoja į langus. Keli variantai buvo užimti, tačiau taip, jog nesureaguotų į žmogų už grotų – nebuvo.

Galiausiai pasirenkam „Gypsy Inn“. Savininkas nesileidžia į derybas, tad turim galimybę susimokėti už visą naktį ir tuoj pat eiti miegoti, arba dar šiek tiek lūktelti ir plaukti prie reikalo. Pasinaudoję nemokamu internetu, kas Mianmare dažnai yra tas pats, kas žibutės Lietuvoje vasario mėnesį, pasirenkame antrą variantą. Kambarys dviem, beje, kainuoja $20, kas yra vos $5 pabrangimas nuo to, ką deklaruoja prieš metus išleistas „Lonely Planet“ gidas (tikriausiai apie tai dar užsiminsiu, tačiau pabrangimo norma per metus čia 50-100%).

Pilna čia vietinės reikšmės užeigėlių, coffee/tea shop’ų, kurių meniu labai panašus – aliejuje skrudintas kažkas. Kai šviežia labai gerai, kai nelabai šviežia, turi laiko pagalvoti, kuo užkišinėji skrandį.

Taupyk netaupęs, bet pėsčiomis nepaplaukiosi, tad išsinuomojam valtį. Galima pasirinkti keletą maršrutų, bet mes liekam prie klasikinio pasiplaukiojimo, kurio visur identiška kaina galėtų susidomėti konkurencijos tarnybą. Nors pradinių klasių auklėtoja žadėjo, jog aš būsiu matematikas, skaičiai, deja, yra silpnoji mano pusė, tad tik apytiksliai galiu atgaminti, jog visos dienos pasiplaukiojimas kainuoja 14000 kyat, kas yra apie 45 Lt. Padalinus ant keturių, gauni tikrai juokingą sumą. Faktiškai, jeigu nusprendi Inle pasigrožėti ilgiau, nėra problemų su kuo nors pasidalinti išlaidomis už šį malonumą, kad ir kelis kartus.

Kai išplaukiam migla jau būna prasisklaidžiusi, tačiau apie 7 valandą ryto dar kiek vėsoka būti trumpomis rankovėmis, kas šiaip jau prie įprastinių +30C nėra nuodėmė. Matau įvairiomis kryptimis judančias motorines valtis, kurių keleiviai net gi apsikloję pledais.

Kol nuo pagrindinio miestelio, Nyaungshwe, pasieki patį ežerą, praeina bent dešimt minučių, po ko atsiveria tiek vaizdas, tiek žandikaulis. Net ir nemiegojus visą naktį, pirma mintis man buvo, jog tai antras dalykas gyvenime, kuris negali nepatikti (pirmasis – Sigur Ros koncertas). Tas neaprėpiamas dydis, apsuptas kalnais bei gyvenimu jame ir tvyranti gaivuma yra visiška priešingybė tam, kas bent jau karštuoju sezonu yra Mianmaras. Gyvenimas čia sustoja, dulkės dingsta ir niekas niekur neskuba – nes skubėti čia tiesiog nėra kur.

Valties valdovas dažniausiai yra ir gidas, kuris vežioja nuo vienos ežero pakrantės iki kitos. Man neabejotinai geriausias sustojimas buvo jų turgelis. Ir šiaip esu neabejingais šiai susitikimo bei pasivaikščiojimų vietai, tačiau čia renkasi bent kelių aplinkinių kaimų gyventojai. Pagrindinis skirtumas nuo kitų Mianmaro turgelių – rankdarbiai, papuošalai. Iki šiol akyse stovi vienas, kurio nepaėmiau vildamasis, kad ne paskutinį kartą aš čia. Gal ir ne paskutinį, bet, matyt, jau ne šiais metais. Blogiausia, kad kiek paskubėjom iš jo išsinešdinti galvodami apie laukiančias pramogas, o likusios pramogos nebuvo vertos didesnio dėmesio.

Likęs maršrutas apėmė kelių šventyklų aplankymą (čia jau beveik anekdotas, tačiau, jeigu prabundi ir aplinkui nė viena kryptimi 100 metrų atstumu nematai jokios šventyklos, tikėtina, jog tu jau ne Mianmare) ir gausybę dirbtuvių. Negali sakyti, kad jos iš principo neįdomios, tačiau jau tokios turistinės, tokios turistinės… Gali pamatyti visą kelią, kaip atsiranda šilko audiniai, cigarai, metalo dirbiniai – visa vyksta iš tiesų, tačiau gi matai, kad gerokai nusikalęs šaltkalvis su savo parankiniais atrą kvėpavimą įgauna tik prie jo trobelės sustojus dar vienam turistiniam laiveliui. Tuo pačiu, tarkim, vienuolynai, šventovės – kad ir lankomi turistų, jie tikrų tikriausi. Tiesiog bendrame kontekste jų tikrumas nublanksta, o nemigo naktis daro savo, tad į gido pasiūlymus, kur dar galima būtų nuplaukti visa mūsų ketveriukė žiūri su perdėta skepticizmo doze. Būtų mano valia, būčiau tiesiog sukęs ratus aplink ežerą. Gerai, kad nebuvo, nes būčiau grižęs jau ne tik be nosies, bet ir be viso veido. Ta vėsuma kažkaip užmigdė budrumą, jog saulė čia kepina ne mažiau nei kur kitur.

Vos nepraleidau ir pagrindinės ežero įžymybės – žvejų vairuojančių savo geldas koja. Kol rankos užimtos tinklais, viena koja apsiveja irklą ir nukreipia valtį reikiama kryptimi. Iš ties unikalu, tačiau net ir šis puktas yra komercializuotas. Nepamatysi žvejų arti tau prieinamų krantų – turi būti kažkur ežere, o tie turisitiniai „pažiūrėkim kas ką veikia“ prie žvejybos kokybės neprisideda. Tai ir plauki prie tipelio, kuris vienu metu demonstruoja net tris technikas – viena ranka žaidžia su žvejybine įranga, koja irkluoja, o kita ranka trina pirštais kupiūras bei murma „Money, money, money“. Deja, pas mus nekibo.

Kitą dieną pasirenkam pasivažinėjimą dviračiais. Važiavom lyg ir bet kur, tačiau atradom vietinę vyninę. Kelias į ją gan status ir mano pakeleiviai rodo savo prastą fizinį pasiruošimą. Vis tik kalno viršūnėje esantį restoranėlį pasiekia visi, kur pasirenkam keturių vietinių vynų degustavimą. Vynai vienas už kitą blogesni. Pavadinimai skiriasi, skonis – visų šūdinas. Ir tai atpildas už poros mėnesių abstinenciją? Iki išvažiuodami porą kompanijų atkalbame nuo identiškos klaidos darymo ir bent tai sueina, kaip dienos desertas.

Po vietų bandau ieškoti pašto, kas šioje šalyje nėra lengva, o grįžęs atrandu, kad pakeleiviai kažkur dingo. Pasirodo, kad tik į naudą. Dviračiu persikeliu į kitą upelio, vedančio link ežero, pusę. Vaizdai ten keičiasi kardinaliai. Tikriausiai dėl dominuojančių ryžių laukų. Kol kas tik žalių. Taip ir būčiau praleidęs dieną besivažinėdamas kitu upės krantu, jeigu nebūčiau atsitrenkęs į aplinkoje išsiskiriančio vienuolyno sienas. Privažiavau arčiau, kad padaryčiau keletą fotografijų, žiūriu muojuoja man sulysęs diedukas, kviečia užsukti. Nepasidžiavau. Medinis vienuolynas nors didžiąją metų dalį ir tuščias, tačiau su dvasia. Mane pakvietęs vienuolis ten gyvena vienas ir tik per didžiąsias šventes sulaukia medituojančių žmonių būrio. Pasišnekam, pasifotografuoju ir pasirašau svečių knygoje. Čia, kaip ir daugelyje kitų vietų, esu pirmasis lietuvis. Kol kas pavyko pakalbinti tik vieną vietinį, kuris sakė, jog pažinojo porą lietuvių. Pažiūriu į laikrodį ir pasirašęs svečių knygoje, išlekiu atsisveikinti su dviem iš trijų pakeleivių, nes vieni pasirinko paplūdymius, kiti – šventyklų miestą Bagan. Nes nežinau kaip kitiems, bet man vienas liūdniausių dalykų yra, kai nespėji atsisveikinti.

p.s. keliom foto daugiau http://www.flickr.com/photos/11504947@N02/sets/72157633045918118