Olivia Fox Cabane knygoje “The Charisma Myth: How Anyone Can Master the Art and Science of Personal Magnetism”, mini daugybę kliūčių charizmai atsiskleisti bei būdus toms kliūtims įveikti, tačiau čia ir dabar noriu paminėti tik vieną pratimą, kuris kiekvienam galėtų būti naudingas kiek bendresniame kontekste.
Kaip sakė vienas kūrybos/produktyvumo guru, visų pirma turime būti sąžiningi su savimi ir sudėti ant popieriaus visus dienos darbus. Jeigu reikia užbaigti penkis darbinius projektus ir sugalvoti, kaip atsiprašyti žmonos už tai, kad trečią nakties neperspėjęs grįžai girtas, kaip šliurė, tai ir šį punktą turi įtraukti į darbotvarkę: “because if it’s in your head, it’s in your head”. Ir tokių moralinių/psichologinių inkarų turi daugelis žmonių, tad jeigu jie yra tavyje, jie nuolat kelia nerimą, įtampą, pyktį, etc. Blogiausiu atveju tu nesi savimi, geriausiu – nesi geriausiu “aš”, kokiu galėtum būti.
Kartais išeiti iš tokių būsenų nėra lengva, nes, tarkim, jas sukėlė tavo bosas, tau dirbant viršvalandžius penktadienį, vis tik nepasikuklinęs pasiūsti tavęs velniop, nes nespėjama su terminais. Arba tave paliko mergina, kuri net nebekelia telefono ragelio. O žmogus tokia būtybė, kuriai reikia žinoti, kuriai reikia paaiškinimo. Vieno tyrimo metu net paaiškėjo, kad pacientai, kurie sužinojo negiamą diagnozę, jautėsi geriau nei tie, kurie tik laukė atsakymo (o jis galėjo būti ir teigiamas).
Tokiu atveju Olivia Fox Cabane siūlo paimti tuščia popieriaus lapą ir… parašyti tave iš pusiausvyros vedančiam žmogui laišką. Viską, nieko neslepiant, nes, na – niekuo nerizikuojama. Parašęs, paimi naują popieriaus lapą ir… parašai atsakymą, lyg būtum tas žmogus, kuris gavo laišką. Parašyk tai, ką norėtumėt išgirsti: atsiprašymą, prisipažinimą, jog suklydo, nes pasikarščiavo, nes pats asmeniniame gyvenime tuo metu turėjo problemų, nes nesugebėjo susitaikyti su realybę ir ieškojo kaltų kituose. Viskas. Galbūt palengvėjimas nebus toks greitas, kaip “instant coffee”, bet smegenys suvalgys šį pratimą, kaip tikrą atsitikimą. Dar perskaityk atsakymą porą dienų iš eilės ir ši išsigalvota realybė smegenyse taps tikra. Sako, kad kai kuriems žmonėms šis pratimas suveikia geriau nei n metų psichoterapijos.
Savo nelaimei, žinau tai iš patirties, nes turiu psichinę ligonę-gerbėją, kuri n metų atakuoja mane tiesiai į šiukšliadėžę einančiais laiškais. Tais retais atvejais, kai patikrindavau, kas juose vyksta, mačiau, jog vyksta gyvenimas – tarp manęs ir jos. Mes diskutuojam, mes kuriam planus, ji atsakinėja į mano klausimus ar pasvarstymus (skirtus ne jai, bet ištrauktus iš šio blogo ar įrašų fb) – jai gyvenimas laiškuose yra ne mažiau tikras nei jūsų pusryčiai ar kelionė į darbą.
Kodėl tai/taip veikia? Nes mūsų smegenys nepajėgios atskirti tikrovės nuo fantazijos, išsigalvojimų. Jeigu manai, kad esi racionali būtybė ir tokios nesąmonės tavęs nepaveiktų, pasidaryk sau paslaugą, perskaityk Daniel Kahneman “Thinking, Fast and Slow” ir suprasi, kad racionalumo tavyje yra tik čiut čiut – visa kita yra instinktai, emocijos, etc. Tikriausiai teko skaityti apie placebo efektą. Placebas atsirado ne, kaip eksperimentas, bet, kaip būtinybė, kai karo metais pritrūkus vaistų, pacientams buvo duodami “tušti” medikamentai. Paaiškėjo, kad daugeliu atveju jie veikia ne prasčiau negu tikrieji – tokia tad mūsų smegenų, įsitikinimo galia! Bet įdomiau yra tai, kad kai kurie tyrimai rodo, jog placebas padeda net gi tada, kai pacientas žino, jog vartoja placebą..! Nenuostabu, tad, jog ir rašymo pratimas padeda ne mažiau nei realus santykių išsiaiškinimasis (kuris gali baigtis ir dar didesniais įžeidimais, įskaudinimais ar panašiai).
Ir… nedarykit to vien galvoje – rašymas, kaipo toks, pasiekia ir aktyvuoja kiek kitas smegenų dalis, todėl pakeičia mūsų įsitikinimus taip, kaip kiti išraiškos būdai negali. Ir… vien skaitymas apie tai, kad kažkas gali tau padėti nepadės, jeigu to neišbandysi ;)