…slypi tame, kad mes jas patiriame pernelyg retai. Sunku būtų bijoti ir krimstis dėl to, ką patiri kiekvieną dieną.
The life of the spirit
“The life of sensation is the life of greed; it requires more and more. The life of the spirit requires less and less.”
– Annie Dillard
Wildlike (rež. Frank Hall Green)
Buvo „Into the Wild“, tada „Wild“, o dabar dar ir – „Wildlike“. Visi dėl vienų ar kitų priežasčių pastebėti, įvertinti, etc. „Wildlike“ tarp jų labiausiai „Sundance’inis“, t.y., suprask indie kinas. Nors šioje trijulėje jis vienintelis yra neparemtas tikrais faktais, emociškai jis daug arčiau kasdienybės, kaip mes ją galime priimti. Gražus, gležnus, geras.
„Whatever you do – don’t run. Do not run.“
Irano svetingumas bei mitai (Iranas, II dalis)
Galiausiai atmintyje išlieka visa šalis, jos žmonės, o ne atskiri objektai. Kad ir kaip man patiko Mianmaras, aš į jį sugrįžti norėčiau ne dėl dalykų, kuriuos ten mačiau bei patyriau, bet būtent dėl tų, kurie liko. Nes šalis, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, keliauja kartu su tavimi kiekviename autobuse, lėktuve, tuktuke ar metro vagone – po kiekvieną kaimą ir didmiestį. Indijos chaosas, Mianmaro religingumas, Japonijos pagarba – toks jausmas, kad jie kiekviename medyje, kiekviename stulpe. Gal todėl nustojau vaikytis „must see“ objektus, kurie vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiranda tavo kelyje – „must see“ jie yra ne šiaip sau ir pagrindiniai keliai dažnai vis tiek veda pro juos. Kartais įsigilinęs į kokią provinciją ar regioną atrandi sau nepalyginamai patrauklesnių dalykų nei gali pastebėti žiūrėdamas į bendrą šalies vaizdą.
Panašiai taip iš mano Irano kelionės žemėlapio dingo Širazas bei greta jo esantis Persepolis. Pirmasis, kaip daugelio žymiausių iraniečių poetų gimtinė, akivaizdžiai, labai svarbus patiems persams. Tiesą sakant, tiek svarbus, jog kuo labiau gatvėse, autobusuose ar traukiniuose iraniečiai bandė mus įtikinti, jog būtinių būtiniausiai privalome ten nuvykti, tuo labiau įsitikindavome, jog padarėme teisingą sprendimą ten nevykti. Šį kartą. Nes jeigu važiuoji į Širazą, tai nuodėmė nenuvykti ir į istorinį Persepolį. Istorinį, bet negyvą. Kelionės po Aziją bendrai, Angkor Watą Kambodžoje bei Indiją išlepino istorinių miestų-paminklų klausimu ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad bet kokie rūmai, pilys, bažnyčios ar šventyklos yra tiek galingi, kiek juose gyvas juos stačiusių žmonių palikimas – ritualais, giesmėmis ar tiesiog kasdieniu gyvenimu. Net gražiausiai bažnyčios kupole išpiešti dangaus vaizdai nusileidžia šimtams klausos neturinčių, bet iš sielos gelmių giesmes giedančių filipiniečių, kurie tai daro bažnyčioje, kuri atrodo taip, lyg dar prie keletą valandų čia būtų vykęs sekmadieninis turgus. Todėl susidėlioję laike ir keliuose nesunkiai iškeitėm porą pagrindinių šalies traukos objektų į keletą mažiau populiarių, bet labiau traukusių – vizitą pas plačiakelnius Irano kurdanistaniečius leidžiančius už nieką nemokėti bei didžiausią pasaulyje uždarą turgų. Bet pirmiau laukė Irano grožis – Esfahanas. More
Put on the headphones, press play and try to maintain eye contact.
Nematomumo skarelės, nemokamos ropės ir persiškas svetingumas (Iranas, I dalis)
Visų pirma, atsakau į pagrindinį klausimą: kas tave ten trenkė pas tuos arabų teroristus, ar nebaisu? Tai trenkė labai daug kas iš tų, ką sutikau kelionėse po Aziją. Sakė patiks, sakė draugiškiausi žmonės… daug ką sakė. Čia tie patys, kurie mane kažkada įkalbėjo iš Indijos keliauti ne į Indoneziją, bet Japoniją, kuri, sakė jie, nėra tokia brangi, kaip žmonės įsivaizduoja (ir aš, kaip gyvas to įrodymas šiemet ten vyksiu jau ketvirtą kartą). Aišku, tie patys žmonės sakė, kad ir Marokas man patiks, tad nebūtina atsitiktiniais pažįstamais tikėti 100%, bet apie Maroką bus kitas įrašas.
Kita priežastis buvo tai, kad jie tiek pat arabai (iš tiesų persai), kiek mes slavai ir tiek pat teroristai, kiek ir mes „Lietuva – drąsi šalis“. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje apie Iraną girdima tiek mažai (gal dėl sankcijų nuėjimo pernai apie tai buvo vienu-kitu reportažu daugiau, bet tikrai ne žinių antplūdis), kad mane net stebino, kai jie patys bandydavo paneigti tą įvaizdį, kurio aš niekada neturėjau savo galvoje. Ir jau tik paskutinėmis dienomis Tabrizo turguje teko šnekėtis su jaunu iraniečiu, kuris studijuoja, berods, Jungtinėje Karalystėje, tai sakė, kad ten tokios alia teroristinės propagandos yra. Na, arba jis, kaip iranietis pernelyg jautriai į viską reaguoja. Mums lietuviams Iranas tiesiog skamba pernelyg panašiai į kaimyninį Iraką, o kadangi tik kelionės daugeliui praplečia akiratį, jog ne visi siauraakiai vienodi ir ne, tai ne (vien) japonų multikuose herojų akys labai didelės – jaunosios princesės iš Frozen“ akys yra didesnės už jos riešą (!), tai nenuostabu, kad daugelis gyvename iliuzijų pa-sau-ly-jeeeeee…! More
„Eat, Pray, Love“ autorė Elizabeth Gilbert apie kūrybiškumą.
„…I loved writing more than I hated failing at writing, which is to say
that I loved writing more than I loved my own ego“.
– Elizabeth Gilbert
Prisipažinsiu – kai paėmiau į rankas „Big Magic: Creative Living Beyond Fear“ buvau skeptiškas knygos atžvilgiu. Multimilijoninis autorės bestselleris „Eat, Pray, Love“ niekada nebuvo mano literatūros sąraše, o nesugebėjęs įveikti filmo tuo pačiu pavadinimu, supratau, kad niekada ir nebus. Tūkstančiai apžvalgų amazon.com šiuo atveju irgi suveikė priešingai – lyg patvirtinimas, kad opiumas liaudžiai suėjo su daina, nes puikiai žinau, kad daugybė kitų gerų knygų apie kūrybiškumą nusipelno, duok Dieve, vos keliolikos įvertinimų. Ar ji gali duoti ką, ko nedavė Michael Michalko ar Mihaly Csikszentmihalyi? Pasirodo, gali. More