Nematomumo skarelės, nemokamos ropės ir persiškas svetingumas (Iranas, I dalis)

Eilinis turgus Irane. Na, tiesą sakant ne eilinis – didžiausias pasaulyje uždaras turgus, UNESCO paveldo objektas (Tabriz, Iranas)

Visų pirma, atsakau į pagrindinį klausimą: kas tave ten trenkė pas tuos arabų teroristus, ar nebaisu? Tai trenkė labai daug kas iš tų, ką sutikau kelionėse po Aziją. Sakė patiks, sakė draugiškiausi žmonės… daug ką sakė. Čia tie patys, kurie mane kažkada įkalbėjo iš Indijos keliauti ne į Indoneziją, bet Japoniją, kuri, sakė jie, nėra tokia brangi, kaip žmonės įsivaizduoja (ir aš, kaip gyvas to įrodymas šiemet ten vyksiu jau ketvirtą kartą). Aišku, tie patys žmonės sakė, kad ir Marokas man patiks, tad nebūtina atsitiktiniais pažįstamais tikėti 100%, bet apie Maroką bus kitas įrašas.

Kita priežastis buvo tai, kad jie tiek pat arabai (iš tiesų persai), kiek mes slavai ir tiek pat teroristai, kiek ir mes „Lietuva – drąsi šalis“. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje apie Iraną girdima tiek mažai (gal dėl sankcijų nuėjimo pernai apie tai buvo vienu-kitu reportažu daugiau, bet tikrai ne žinių antplūdis), kad mane net stebino, kai jie patys bandydavo paneigti tą įvaizdį, kurio aš niekada neturėjau savo galvoje. Ir jau tik paskutinėmis dienomis Tabrizo turguje teko šnekėtis su jaunu iraniečiu, kuris studijuoja, berods, Jungtinėje Karalystėje, tai sakė, kad ten tokios alia teroristinės propagandos yra. Na, arba jis, kaip iranietis pernelyg jautriai į viską reaguoja. Mums lietuviams Iranas tiesiog skamba pernelyg panašiai į kaimyninį Iraką, o kadangi tik kelionės daugeliui praplečia akiratį, jog ne visi siauraakiai vienodi ir ne, tai ne (vien) japonų multikuose herojų akys labai didelės – jaunosios princesės iš Frozen“ akys yra didesnės už jos riešą (!), tai nenuostabu, kad daugelis gyvename iliuzijų pa-sau-ly-jeeeeee…! Daugiau

„Eat, Pray, Love“ autorė Elizabeth Gilbert apie kūrybiškumą.

static1.squarespace.com

„…I loved writing more than I hated failing at writing, which is to say
that I loved writing more than I loved my own ego“.

– Elizabeth Gilbert

Prisipažinsiu – kai paėmiau į rankas „Big Magic: Creative Living Beyond Fear“ buvau skeptiškas knygos atžvilgiu. Multimilijoninis autorės bestselleris „Eat, Pray, Love“ niekada nebuvo mano literatūros sąraše, o nesugebėjęs įveikti filmo tuo pačiu pavadinimu, supratau, kad niekada ir nebus. Tūkstančiai apžvalgų amazon.com šiuo atveju irgi suveikė priešingai – lyg patvirtinimas, kad opiumas liaudžiai suėjo su daina, nes puikiai žinau, kad daugybė kitų gerų knygų apie kūrybiškumą nusipelno, duok Dieve, vos keliolikos įvertinimų. Ar ji gali duoti ką, ko nedavė Michael Michalko ar Mihaly Csikszentmihalyi? Pasirodo, gali. Daugiau

Borisas Grebenšikovas apie gyvenimą po 50.

Без сомнения, после пятидесяти моя жизнь изменилась к лучшему. Я больше умею, больше могу, и мне меньше нужно. Как говорил один мой знакомый суфий, свойство человека — брать, свойство Аллаха — отдавать. Аллах не может ничего брать, потому что у Него все есть и Он есть всё. Чем ближе человек к Богу, тем меньше он берет и тем больше отдает. Пятьдесят лет, я считаю, это условная метка, за которой человек начинает брать меньше, чем отдавать. (iš http://vladimiryakovlev.ru/)