Kurdistanas, tai ne Iranas, o Palanganas – toli gražu ne Palanga (Iranas, III dalis)

PR012139

Sanandaj, Irano Kurdistanas

Negali pykti, kad lietuviams Iranas asocijuojasi su terorizmu ar kitais baubais, kai žinai, kad patys iraniečiai kreivai žiūri į šalies vakaruose (netoli Irako) esančią Kurdistano provinciją, kuri savu ruožtu, keliautojų lūpose yra svetingumo rojus net turint omenyje, kad Iranas bendrai svetingumu nesiskundžia. Ir nors jau po pirmų dienų šalyje žinojau, kad čia grįžti norėčiau ir tada, visų pirma, norėčiau aplankyti šalies šiaurę (visų taip giriamą Širazą, matyt, tektų atidėti trečiai kelionei), Kurdistanas būtų vienintelė vieta į kurią dar norėčiau sugrįžti.

Kurdistanas nėra taip lengvai pasiekiamas, kaip kitos šalies vietovės, todėl iki pat išvykimo bandžiau jį kažkaip integruoti į mūsų kelionės planą, kurios vienas pagrindinių akcentų buvo – jokių naktinių autobusų. Daug kam naktiniai autobusai yra „sutaupyta ant nakvynės“, bet man tai visada buvo „sutaupyta sveikatos sąskaita“. Esu milijonus metų trunkančios evoliucijos auka ir visąvertį miegą tegaliu įsivaizduoti horizontalioje pozicijoje. Šia prasme naktinis autobusas man reiškia, jog neišsimiegosiu naktį ir dar gi bus sušikta visa kita diena. Deja, bet vienintelę ne naktinę 8+ valandų kelionę autobusu esu turėjęs Japonijoje, visais kitais atvejais alternatyva yra tik skrydis lėktuvu, kuris maršrutui Esfahanas-Sanandaj (Irano Kurdistanas) neegzistavo.

Prabudę paryčiais autobuse dar pasitikrinam orų prognozę, kuri mums visai likusiai kelionei (ne tik Kurdistanui) žada lietų ir šalčius – nieko naujo. Išlipam stotyje ir pasigaunam taksistą, nes iki naujųjų namų teks nusigauti patiems. Aš jau minėjau, kad Iranas su anglų kalba nedraugauja, nors mums tai teko sau paneiginėti, kaip mitą – po tiekos susirašinėjimų angliškai su iraniečiais per „couchsurfing“, atrodė, kad susikalbėti šioje šalyje nebus problema. Vis tik kažkas šiek tiek supranta angliškai, atpažįsta mums, kaip adresą paminėtą plovyklą, ir jau po kelių minučių mes stovime tarp balų lietuje laukdami, kol kažkur kažkas atvers mums duris.

Šie jauni žmonės pas kuriuos svečiavomies Sanandaj’e (Sanandaže) yra priežastis, kodėl dar pirmąjame įraše nusprendžiau neminėti vardų bei pavardžių mus priėmusių iraniečių. Apie juos kiek vėliau, bet pradžiai apie šiaip jau paradoksalią situaciją – Irano valdžia lyg ir bando neleisti bujoti tokiems tinklams, kaip „Facebook“ ar „Twitter“, nes jiems tai atrodo, lyg grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau tuo pačiu yra leidžiama naudotis „Couchsurfing“ („Instagram“, gal dar kažkuo) – platforma, kurios dėka daugybė jaunų iraniečių susipažįstą su vakarietiškomis vertybėmis. Žinoma, visi jauni žmonės žino, kaip apeiti valdžios draudimus ir visi jie yra „Facebook’e“, kai kurie nepasikuklindami net palaikina mano įrašus. Tas pats „delfi“, „lrytas“, “15min“ – visi užblokuoti. Ir tuo pačiu, šioje religingoje šalyje gali nevaržomai skaityti „Bernardinus“ – tikriausiai, net Irano valdžia žino, kad „Bernardinuose“ nėra ką skaityti. Daugiau

Wildlike (rež. Frank Hall Green)

Buvo „Into the Wild“, tada „Wild“, o dabar dar ir – „Wildlike“. Visi dėl vienų ar kitų priežasčių pastebėti, įvertinti, etc. „Wildlike“ tarp jų labiausiai „Sundance’inis“, t.y., suprask indie kinas. Nors šioje trijulėje jis vienintelis yra neparemtas tikrais faktais, emociškai jis daug arčiau kasdienybės, kaip mes ją galime priimti. Gražus, gležnus, geras.

„Whatever you do – don’t run. Do not run.“

Irano svetingumas bei mitai (Iranas, II dalis)

PR012059

Galiausiai atmintyje išlieka visa šalis, jos žmonės, o ne atskiri objektai. Kad ir kaip man patiko Mianmaras, aš į jį sugrįžti norėčiau ne dėl dalykų, kuriuos ten mačiau bei patyriau, bet būtent dėl tų, kurie liko. Nes šalis, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, keliauja kartu su tavimi kiekviename autobuse, lėktuve, tuktuke ar metro vagone – po kiekvieną kaimą ir didmiestį. Indijos chaosas, Mianmaro religingumas, Japonijos pagarba – toks jausmas, kad jie kiekviename medyje, kiekviename stulpe. Gal todėl nustojau vaikytis „must see“ objektus, kurie vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiranda tavo kelyje – „must see“ jie yra ne šiaip sau ir pagrindiniai keliai dažnai vis tiek veda pro juos. Kartais įsigilinęs į kokią provinciją ar regioną atrandi sau nepalyginamai patrauklesnių dalykų nei gali pastebėti žiūrėdamas į bendrą šalies vaizdą.

Panašiai taip iš mano Irano kelionės žemėlapio dingo Širazas bei greta jo esantis Persepolis. Pirmasis, kaip daugelio žymiausių iraniečių poetų gimtinė, akivaizdžiai, labai svarbus patiems persams. Tiesą sakant, tiek svarbus, jog kuo labiau gatvėse, autobusuose ar traukiniuose iraniečiai bandė mus įtikinti, jog būtinių būtiniausiai privalome ten nuvykti, tuo labiau įsitikindavome, jog padarėme teisingą sprendimą ten nevykti. Šį kartą. Nes jeigu važiuoji į Širazą, tai nuodėmė nenuvykti ir į istorinį Persepolį. Istorinį, bet negyvą. Kelionės po Aziją bendrai, Angkor Watą Kambodžoje bei Indiją išlepino istorinių miestų-paminklų klausimu ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad bet kokie rūmai, pilys, bažnyčios ar šventyklos yra tiek galingi, kiek juose gyvas juos stačiusių žmonių palikimas – ritualais, giesmėmis ar tiesiog kasdieniu gyvenimu. Net gražiausiai bažnyčios kupole išpiešti dangaus vaizdai nusileidžia šimtams klausos neturinčių, bet iš sielos gelmių giesmes giedančių filipiniečių, kurie tai daro bažnyčioje, kuri atrodo taip, lyg dar prie keletą valandų čia būtų vykęs sekmadieninis turgus. Todėl susidėlioję laike ir keliuose nesunkiai iškeitėm porą pagrindinių šalies traukos objektų į keletą mažiau populiarių, bet labiau traukusių – vizitą pas plačiakelnius Irano kurdanistaniečius leidžiančius už nieką nemokėti bei didžiausią pasaulyje uždarą turgų. Bet pirmiau laukė Irano grožis – Esfahanas. Daugiau

Nematomumo skarelės, nemokamos ropės ir persiškas svetingumas (Iranas, I dalis)

Eilinis turgus Irane. Na, tiesą sakant ne eilinis – didžiausias pasaulyje uždaras turgus, UNESCO paveldo objektas (Tabriz, Iranas)

Visų pirma, atsakau į pagrindinį klausimą: kas tave ten trenkė pas tuos arabų teroristus, ar nebaisu? Tai trenkė labai daug kas iš tų, ką sutikau kelionėse po Aziją. Sakė patiks, sakė draugiškiausi žmonės… daug ką sakė. Čia tie patys, kurie mane kažkada įkalbėjo iš Indijos keliauti ne į Indoneziją, bet Japoniją, kuri, sakė jie, nėra tokia brangi, kaip žmonės įsivaizduoja (ir aš, kaip gyvas to įrodymas šiemet ten vyksiu jau ketvirtą kartą). Aišku, tie patys žmonės sakė, kad ir Marokas man patiks, tad nebūtina atsitiktiniais pažįstamais tikėti 100%, bet apie Maroką bus kitas įrašas.

Kita priežastis buvo tai, kad jie tiek pat arabai (iš tiesų persai), kiek mes slavai ir tiek pat teroristai, kiek ir mes „Lietuva – drąsi šalis“. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje apie Iraną girdima tiek mažai (gal dėl sankcijų nuėjimo pernai apie tai buvo vienu-kitu reportažu daugiau, bet tikrai ne žinių antplūdis), kad mane net stebino, kai jie patys bandydavo paneigti tą įvaizdį, kurio aš niekada neturėjau savo galvoje. Ir jau tik paskutinėmis dienomis Tabrizo turguje teko šnekėtis su jaunu iraniečiu, kuris studijuoja, berods, Jungtinėje Karalystėje, tai sakė, kad ten tokios alia teroristinės propagandos yra. Na, arba jis, kaip iranietis pernelyg jautriai į viską reaguoja. Mums lietuviams Iranas tiesiog skamba pernelyg panašiai į kaimyninį Iraką, o kadangi tik kelionės daugeliui praplečia akiratį, jog ne visi siauraakiai vienodi ir ne, tai ne (vien) japonų multikuose herojų akys labai didelės – jaunosios princesės iš Frozen“ akys yra didesnės už jos riešą (!), tai nenuostabu, kad daugelis gyvename iliuzijų pa-sau-ly-jeeeeee…! Daugiau