Kelionė į Macau prasidėjo Balyje. Ne vien todėl, kad iš ten buvo mano skrydis, bet ir todėl, kad išvykimas padiktavo sąlygas tiek vizitui Macau, tiek dar labiau Hong Konge.
Paskutinę dieną Balyje aš su kita keliautoja išsinuomavau taksi visai dienai. Hands down tai geriausias būdas keliauti, jeigu neturi teisės vairuoti motorolerį (o tokios ten iš užsieniečių beveik niekas neturi, nes greta teisių atitinkamai transporto priemonei dar reikia ir tarptautinių teisių, tad dauguma sukasi vis mokėdami kyšius, kas man yra nepriimtina) – susimoki 40€ ir tave vežioja visą dieną. Tai turint omenyje, kad nuvežimas iki oro uosto su taksi kainuotų apie 30€, pasivažinėjimas visą dieną po kultūrinius objektus prieš išskrendant neatrodo bloga idėja. Ir diena, iš tiesų, ėjo gana neblogai, bet į vakarą ėmė prastėti (mano skrydis buvo gana vėlyvas), tad man jau važiuojant link oro uosto, o pakeleivei „namo“, užsukau į vaistinę vaistų nuo peršalimo. Kol atvykau į oro uostą sveikatėlė buvo tokia, kad covid–19 laikais jau būtų neįleidę…
Atitinkamos sveikatos išlipau ir lėktuvui nusileidus Makao. Žinojau, kad Makao yra brangi šalis, jeigu nori likti nakvoti, tad bešokinėjant tarp šalių pasirodė, kad dieną aplankyti Makao, o vakare jau būti Hong Konge yra puiki mintis, ypač turint omenyje, kad Makao oro uosto mokesčiai akivaizdžiai mažesni nei kaimynės, tad skristi pirmiausia į čia bet kuriuo atveju yra pigiau.
Lyg sveikata neatrodė pakankamas argumentas lengvai dienai, vos praėjus pasų kontrolę prie manęs prisistatė apsaugos darbuotojas. Tik toks neeilinis – lyg iš filmo apie Italijos mafiją. Na, asociacijos ne atsitiktinės, nes jo anglų išties buvo pagražinta ryškiu itališku akcentu, o jo viršutinė kūno dalis odine striuke iš kurios vidinės kišenės jis ištraukė kažką panašaus į FBI tipo pažymėjimą. Tardymas nebuvo labai ilgas, bet užtat labai tikras – be menkiausios šypsenos veide ar elementaraus žmogiškumo. „Iš kur atvykot?“, – viskas prasidėjo nuo elementarių klausimų, kurie aiškėjo yra tik apšilimui, nes žmogus apie mane žinojo gerokai daugiau. „Kodėl bilietus į Macau pirkote jau prieš du mėnesius?“, – ir panašiai. Nieko blogo nebuvau padaręs, tad turėjau atsipalaiduoti, bet negalėjau – ir dėl sveikatos, ir dėl to, kad tragiškai norėjau m.žti. Na, galvojau, praeisiu pasų kontrolę ir tada… Bet tada pasirodė jis. Galvoju, jeigu dabar atsakinėdamas į klausimus pasakysiu „atsiprašau, bet gal iš pradžių galėčiau į tualetą?“, tai vietoj tualeto tikrai būčiau nuvestas į tardymo kambariuką ir ilgam. Prakaitas mušė dar ir iki tardymo… Kaip ten bebūtų, po poros minučių kamantinėjimo bičas susivyniojo atsakymus ir paleido.
Macau turi šiek tiek labiau „laukinę“ dalį (netoli ir miegamieji rajonai), lošimo namų ir „centrinę“. Dėl laiko ir sveikatos trūkumo apsiribojau vien centrine, kuri yra lengvai apeinama pėsčiomis – svarbu oro uoste pasiimti lankstuką–žemėlapį su visais UNESCO (jep…) ir kitais svarbiais objektais.
Vis tik nusigrybauti, nesekant žemėlapiu, galima ir šiame mieste. Gatvės čia vingiuoja aukštyn–žemyn, tad ne vien kolonijine Portugališka architektūra, bet ir kalneliais Macau primena Porto, o dar labiau Lisaboną. Ir, aišku, labiau šiame mieste–šalyje reikėtų grožėtis Portugalų palikimu, tačiau man didžiausią įpūdį paliko būtent tas tokios kiniškos, bet į tvarkingumą patiuninguotos vakarietiškos, labiau išsivysčiusios Azijos miksas. Štai UNESCO objektas, o greta jo vienas–kitas barakinis daugiaaukštis besilupinėjančiom sienom. Tik, jeigu Kinijoj ar Tailande, ar Vietname tu gali tikėtis, kad kažkur knibždėte knibždės tarakonai ar net prabėgs koks graužikas, tai čia, kaip ir kokiam Taivane, dažnai gali pastebėti ne tiek netvarkingą gyvenimo būdą, kiek labai paprastą, kone mužikišką, bet vis tik estetišką – tokį, kuriame galėtum filmuoti kiną ar daryti fotosesijas.
Visur zuja kinų turistai, kurie kibirais perka įvairius vaistus, tame tarpe, tikėtina, ir pagamintus iš šikšnosparnių bei kitų būtybių. Centrinėje dalyje kone kas antra parduotuvėlė pardavinėja Pastel de Nata, bet man, deja, buvo ne ta nuotaika. Norėjau ko nors karšto ir gavau štai ką:
Tokią „susirink savo sriubą“ maisto versiją galima rasti daugelyje kiniško tipo Azijos šalių, skirtumas čia man buvo tik nepatirtis bendraujant su tokių „skylių“ pardavėjais, kurie angliškai nybumbum. Tai aš ir sakau, jeigu esi visaėdis, tai imi, kas gražu ir bus skanu. Kiek blogiau, jeigu vegetarini ar pesketarini. Na, neslėpsiu, aš sukiojausi apie šias sąsyskas ant iešmo gerą pusvalandį vildamasis per tą laiką išmokti kiniškai ir galiausiai ėmiau tai, kas leido spėti, kad objektai bus susiję su jūros gėrybėmis. Man leido pasirinkti ar aš noriu aštriai (parodė į padažą) ir aš atsisakiau. Tai ačiū Dievui – valgiau tą sriubą pusvalandį, po kiekvieno kasnio vis atsigerdamas vandens iš savo buteliuko ir vis pūsdavau, pūsdavau į ją, lyg ji būtų karšta (nes, oh well, ji tikrai buvo HOT!), net kai tas karštis jau senokai buvo išgaravęs.
Atrodė ir sveikata ne stebuklinga, ir žiūrėti nėra ką, bet taip beslampinėjant gatvelėmis diena ir praėjo, jog paskui teko bėgti į keltą plukdantį į Hong Kongą, o tada išlipus iš jo lėkti spėti laiku psichekinti į hostelį. Tai buvo seniai ir aš tiksliai negaliu pasakyti, kodėl aš neturiu nė vienos nuotraukos iš Hong Kongo. Na, gerai, šioje kelionėje aš beveik visą laiką praleidau lovoje, tik kartais išeidamas papietauti (pirmą kartą buvau kiniškame restorane, kuriame n lapų meniu ir nė vieno patiekalo iš serijos „žuvies skonio baklažanai“!), iki prieplaukos ir dar dažniau – iki vaistinės, ko nors naujo. Bet po kelių metų buvo dar viena kelionė į Hong Kongą ir dievaži, aš nesuprantu, kur dingo tos nuotraukos?
Na, kokią išvadą galiu padaryti? Reiks kartoti. Beje, mielai. Tiek Hong Kong, tiek Macau.
