oh my mind
mano (Pauliaus Rymeikio) archyvas internete
RSS
  • Apie mane
  • Muzika (sukasi galvoje)
  • Kelionės
    • Filipinai
    • Kambodža
    • Malaizija
    • Mianmaras
    • Picture of the day
    • Singapūras
    • Šri Lanka
    • Tailandas
    • Taivanas
    • Vietnamas
    • Indija
    • Indonezija
    • Japonija
  • Kūrybiškumas

Portugališkas Makao ir pradingęs Hong Kongas.

2020-04-15 By Paulius Rymeikis in Hong Kongas, Kelionės, Macau

Macao2015-011536

Kelionė į Macau prasidėjo Balyje. Ne vien todėl, kad iš ten buvo mano skrydis, bet ir todėl, kad išvykimas padiktavo sąlygas tiek vizitui Macau, tiek dar labiau Hong Konge.

Paskutinę dieną Balyje aš su kita keliautoja išsinuomavau taksi visai dienai. Hands down tai geriausias būdas keliauti, jeigu neturi teisės vairuoti motorolerį (o tokios ten iš užsieniečių beveik niekas neturi, nes greta teisių atitinkamai transporto priemonei dar reikia ir tarptautinių teisių, tad dauguma sukasi vis mokėdami kyšius, kas man yra nepriimtina) – susimoki 40€ ir tave vežioja visą dieną. Tai turint omenyje, kad nuvežimas iki oro uosto su taksi kainuotų apie 30€, pasivažinėjimas visą dieną po kultūrinius objektus prieš išskrendant neatrodo bloga idėja. Ir diena, iš tiesų, ėjo gana neblogai, bet į vakarą ėmė prastėti (mano skrydis buvo gana vėlyvas), tad man jau važiuojant link oro uosto, o pakeleivei „namo“, užsukau į vaistinę vaistų nuo peršalimo. Kol atvykau į oro uostą sveikatėlė buvo tokia, kad covid–19 laikais jau būtų neįleidę…

Macau: Eilinė gatvelė.

Atitinkamos sveikatos išlipau ir lėktuvui nusileidus Makao. Žinojau, kad Makao yra brangi šalis, jeigu nori likti nakvoti, tad bešokinėjant tarp šalių pasirodė, kad dieną aplankyti Makao, o vakare jau būti Hong Konge yra puiki mintis, ypač turint omenyje, kad Makao oro uosto mokesčiai akivaizdžiai mažesni nei kaimynės, tad skristi pirmiausia į čia bet kuriuo atveju yra pigiau.

Lyg sveikata neatrodė pakankamas argumentas lengvai dienai, vos praėjus pasų kontrolę prie manęs prisistatė apsaugos darbuotojas. Tik toks neeilinis – lyg iš filmo apie Italijos mafiją. Na, asociacijos ne atsitiktinės, nes jo anglų išties buvo pagražinta ryškiu itališku akcentu, o jo viršutinė kūno dalis odine striuke iš kurios vidinės kišenės jis ištraukė kažką panašaus į FBI tipo pažymėjimą. Tardymas nebuvo labai ilgas, bet užtat labai tikras – be menkiausios šypsenos veide ar elementaraus žmogiškumo. „Iš kur atvykot?“, – viskas prasidėjo nuo elementarių klausimų, kurie aiškėjo yra tik apšilimui, nes žmogus apie mane žinojo gerokai daugiau. „Kodėl bilietus į Macau pirkote jau prieš du mėnesius?“, – ir panašiai. Nieko blogo nebuvau padaręs, tad turėjau atsipalaiduoti, bet negalėjau – ir dėl sveikatos, ir dėl to, kad tragiškai norėjau m.žti. Na, galvojau, praeisiu pasų kontrolę ir tada… Bet tada pasirodė jis. Galvoju, jeigu dabar atsakinėdamas į klausimus pasakysiu „atsiprašau, bet gal iš pradžių galėčiau į tualetą?“, tai vietoj tualeto tikrai būčiau nuvestas į tardymo kambariuką ir ilgam. Prakaitas mušė dar ir iki tardymo… Kaip ten bebūtų, po poros minučių kamantinėjimo bičas susivyniojo atsakymus ir paleido.

Pora kadrų iš kiniško tipo šventyklos – vieno pirmųjų objektų atvykus iš oro uosto į „centrą“.

Macau turi šiek tiek labiau „laukinę“ dalį (netoli ir miegamieji rajonai), lošimo namų ir „centrinę“. Dėl laiko ir sveikatos trūkumo apsiribojau vien centrine, kuri yra lengvai apeinama pėsčiomis – svarbu oro uoste pasiimti lankstuką–žemėlapį su visais UNESCO (jep…) ir kitais svarbiais objektais.

Vis tik nusigrybauti, nesekant žemėlapiu, galima ir šiame mieste. Gatvės čia vingiuoja aukštyn–žemyn, tad ne vien kolonijine Portugališka architektūra, bet ir kalneliais Macau primena Porto, o dar labiau Lisaboną. Ir, aišku, labiau šiame mieste–šalyje reikėtų grožėtis Portugalų palikimu, tačiau man didžiausią įpūdį paliko būtent tas tokios kiniškos, bet į tvarkingumą patiuninguotos vakarietiškos, labiau išsivysčiusios Azijos miksas. Štai UNESCO objektas, o greta jo vienas–kitas barakinis daugiaaukštis besilupinėjančiom sienom. Tik, jeigu Kinijoj ar Tailande, ar Vietname tu gali tikėtis, kad kažkur knibždėte knibždės tarakonai ar net prabėgs koks graužikas, tai čia, kaip ir kokiam Taivane, dažnai gali pastebėti ne tiek netvarkingą gyvenimo būdą, kiek labai paprastą, kone mužikišką, bet vis tik estetišką – tokį, kuriame galėtum filmuoti kiną ar daryti fotosesijas.

Vietinės „Spanish steps“ versija – laiptai į Ruins of St. Paul’s

Visur zuja kinų turistai, kurie kibirais perka įvairius vaistus, tame tarpe, tikėtina, ir pagamintus iš šikšnosparnių bei kitų būtybių. Centrinėje dalyje kone kas antra parduotuvėlė pardavinėja Pastel de Nata, bet man, deja, buvo ne ta nuotaika. Norėjau ko nors karšto ir gavau štai ką:

Tokią „susirink savo sriubą“ maisto versiją galima rasti daugelyje kiniško tipo Azijos šalių, skirtumas čia man buvo tik nepatirtis bendraujant su tokių „skylių“ pardavėjais, kurie angliškai nybumbum. Tai aš ir sakau, jeigu esi visaėdis, tai imi, kas gražu ir bus skanu. Kiek blogiau, jeigu vegetarini ar pesketarini. Na, neslėpsiu, aš sukiojausi apie šias sąsyskas ant iešmo gerą pusvalandį vildamasis per tą laiką išmokti kiniškai ir galiausiai ėmiau tai, kas leido spėti, kad objektai bus susiję su jūros gėrybėmis. Man leido pasirinkti ar aš noriu aštriai (parodė į padažą) ir aš atsisakiau. Tai ačiū Dievui – valgiau tą sriubą pusvalandį, po kiekvieno kasnio vis atsigerdamas vandens iš savo buteliuko ir vis pūsdavau, pūsdavau į ją, lyg ji būtų karšta (nes, oh well, ji tikrai buvo HOT!), net kai tas karštis jau senokai buvo išgaravęs.

Likučiai: fortas, vietinės sakuros, etc.

Atrodė ir sveikata ne stebuklinga, ir žiūrėti nėra ką, bet taip beslampinėjant gatvelėmis diena ir praėjo, jog paskui teko bėgti į keltą plukdantį į Hong Kongą, o tada išlipus iš jo lėkti spėti laiku psichekinti į hostelį. Tai buvo seniai ir aš tiksliai negaliu pasakyti, kodėl aš neturiu nė vienos nuotraukos iš Hong Kongo. Na, gerai, šioje kelionėje aš beveik visą laiką praleidau lovoje, tik kartais išeidamas papietauti (pirmą kartą buvau kiniškame restorane, kuriame n lapų meniu ir nė vieno patiekalo iš serijos „žuvies skonio baklažanai“!), iki prieplaukos ir dar dažniau – iki vaistinės, ko nors naujo. Bet po kelių metų buvo dar viena kelionė į Hong Kongą ir dievaži, aš nesuprantu, kur dingo tos nuotraukos?

Na, kokią išvadą galiu padaryti? Reiks kartoti. Beje, mielai. Tiek Hong Kong, tiek Macau.

Pietų Korėja arba… Kas lieka, kai nieko nelieka.

2020-04-11 By Paulius Rymeikis in Kelionės, Korėja

Korea2015-011616-1

Nuotraukos dažnai primena tai, ko niekada nebuvo. Kažkur teko matyti meninę instaliaciją–filmą, kurioje žmonės vartoja meną, berods, Florencijoje. Kai kurie beveik nesustodami eina priešais save nešdamiesi nuolat įjungą fotoaparatą arba telefoną – net nesivargindami akimirkai sustoti ir tiesiog pasimėgauti tuo, ką mato. Grįžę jie turės, ką parodyti. Aš taip kažkada fotografuodavau koncertus – ne profesionaliai, bet man tiesiog atrodė, kad tai papildomas būdas įamžinti tai, kas patinka. Iki kol supratau, kad koncertas mano atmintyje ir nuguldavo, kaip nuotraukos, vaizdai, nors eidavau į juos dėl muzikos ir emocijų.

Prisiminiau tai iš archyvo ištraukęs trumpos kelionės (2015 m., balandžio 2-9 d.) po Pietų Korėją nuotraukas: kur tai? kas čia? Tai buvo jau mano trečia kiek ilgesnė kelionė po Aziją ir fotografavimas bei reportažų rašymas tuo pačiu nebekėlė tokio susižavėjimo, kaip anksčiau. Susižavėjimo? Man net sunku pasakyti, kodėl tai dariau: dėl draugų, dėl artimųjų? Atsikeli, papusryčiauji, į traukinį, autobusą ar metro, visą dieną ant kojų, tada pavakarieniauji (pusryčiai, plius vakarienė, kurią aš vadinu pietumis, yra įprastinis mano mitybos rėžimas) ir dar iki nulūždamas redaguoji nuotraukas (jeigu pas mane ar ką kitą matote šimtą įspūdingų nuotraukų, tai tik todėl, kad tas žmogus jums nerodo likusių 900, jau nekalbant apie likusių 100 sutvarkymą) ir aprašinėji savo įspūdžius. Aišku, žmonės džiaugiasi tavo tekstais, laikina, giria – argi tai ne puiki motyvacija rašyti dar, dar ir dar? Juk tik tam tie fb ir instagram profiliai ir egzistuoja, kad pakelti savo vertę… Tik, kad man suveikė priešingai. Vieną dieną į pašto dėžutę gavau pažįstamo žmogaus padėką už įrašus. Žmogus džiaugėsi, kad jais pradeda savo dieną ir taip nekeliaudamas pats, keliauja su manimi. Beveik tada ir nustojau rašyti. Aš nenorėjau, kad kas nors keliautų su manimi! Ne, aš nenorėjau ir keliauti vienas (na, tai atskira didelė tema kiek aš noriu ar norėjau keliauti vienas ir kiek su kuo nors, tad net nepradėsiu..), tiesiog pasirodė, kad tampi alternatyva jų pačių kelionėms. Gi žinau, kad žmonės uždirba, gali… na, taip, tikėtina, kad tiesiog ir kiti prioritetai, bet mane iš tiesų stebina žmonių smalsumas mano kelionių atžvilgiu, kai niekaip nematau, kad jis virstų jų pačių kelionėmis. Galvoju, kad gal nelabai įdomiai papasakojau ir vietoje to, kad sudominčiau, atgrasinau žmones nuo kelionės? Ir čia galima kalbėti apie susireikšminimą bei susijautrinimą, tačiau yra ir kitas momentas – kiekviena akimirka, kurią tu skiri savo rašiniams, įspūdžiams yra akimirka, kurią tu ištrauki ir paaukoji iš savo asmeninės kelionės, savo laiko ten ir tada. Tiesa, yra ir trečias momentas – nuotraukos ir surašyti įspūdžiai primena apie tai, kas buvo taip seniai, kad jau ir nebeprisimeni. Štai atrinkau keletą man gražesnių nuotraukų, bet nors realiai kelionės metu aplankiau keturias-penkias vietas ar miestus, kai kurių jų atgaminti nebegaliu. Gaila? Gal. Bet, jeigu neliko, tai gal ir nereikia? Bet aš prisimenu daug dalykų, kurių nėra nuotraukose ir niekada nebuvo.

Atvykimo vieta: Nežinoma. Kitą dieną po atvykimo į Busan išvažiavau į mini kelionę link šventyklos kalne. Šventykla neišliko (mano nuotraukose), bet išliko kelionė link jos per vis labiau migla apsitraukiantį kelią į kalną. Visas kelias buvo išpuoštas spalvotais šviestuvais, bet aplinka vis tik labiau priminė siaubo filmą (nekalbant apie tai, kad buvo apniukę, labai vėjuota ir niekad nežinojai ar neteks namo grįžti peršalusiam ir kiaurai permirkusiam), kurį paįvairindavo iš rūko vis išnyrančios moksleivių ekskursijos. Kalno apačioje, kur stoviniavo turistiniai autobusai buvo toks nelabai kieno lankomas sakurų sodelis. Sodelis toks… 10x tai, ką mes turime Vilniuje prie „Swedbank“, bet vietiniais masteliais, matyt, nereikšmingas objektas.

Žiūriu savo mylimiausią kelionių šaltinį wikivoyage.org ir suprantu, kiek visko buvo galima pamatyti, kad ir trumpoje, savaitės trukmės kelionėje! Bet nepamačiau… Iš dalies gal ir todėl, kad prieš penkerius metus wikivoyage.org dar nebuvo mano mylimiausias skaitinys planuojantis keliones, bet buvo ir kita priežastis…

Prieš pat išvykdamas į Korėją aš užsukau į Balį Indonezijoje. Planavau ten užtrukti iki mėnesio, užtrukau kiek daugiau, bet apie šią salą galiu papasakoti tik knygos „Eat, Pray, Love“ fanams susižavėjusiems dvasine salos sostine Ubudu (tiesa, pats nei knygos, nei filmo nesu matęs, bet mėgstu Elizabeth Gilbert po jos kito darbo – „Big Magic“). Aš ten savaitei užsirašiau į jogos ir aplink jogą mokyklos „Radiantly Alive“ narius ir taip iš jos ir neišėjau. Ten susipažinau su viena korėjiete ir turint omenyje, kad jai ta mokykla patiko ne mažiau nei man, o joga (ir aplink) vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, tai mūsų draugystė natūraliai turėjo persikelti į Korėją, kur ji turėjo pabūti mano gide. Neturėjau jokių planų Korėjai, nes jeigu pirmose kelionėse turėjau aplankyti kuo daugiau highlight’ų, tai vėliau ėmiau rinktis įdomias vietas-miestus, kuriuose dėl vienų ar kitų priežasčių norisi užtrukti daugiau. Jeigu tai būtų buvęs mano draugės gimtasis miestas Pietų Korėjoje – Busanas – tai būtų tikęs ir jis. Su išvykom pahaikinti aplinkui – kad ir visai savaitei. Iš Balio aš išvykau porą savaičių anksčiau – manęs prieš Korėją dar laukė Macau ir Hong Kongas. Ji į Korėją, man ten būnant, taip ir neatvyko. Po tiek laiko sunku įvardinti tikslią priežastį, kodėl ji taip ir neatvyko, bet priežastis būtų medicininė–diagnozė. Praėjus vos kelioms dienoms po mano išvykimo ją paguldė į ligoninę – ji tiesiog nebegalėjo savarankiškai kvėpuoti ir judėti, visą kūną tarytum paralyžavo. Po kelių savaičių Denpasar ligoninėje ji atsigavo, grįžo į Korėją ir šiuo metu JeJu saloje dirba jogos instruktore :)

Gimhae, P.Korėja | Sakurų festivalis

Kaip ten bebūtų, labai taikiau Korėjoje pamatyti sakuras. Tų metų Azijos kelionėje tiek atskridau į Japoniją, tiek iš jos grįžau namo, bet prieš grįždamas, Japonijoje sakuras užgriebiau vos akie krašteliu. Tik, jeigu kam atrodo, kad „ajajajajai, kaip nepasisekė“, tai ne – sakuras Japonijoje aš jau buvau matęs ir nebuvau tikras ar noriu tai patirti dar kartą. Pamenu, kaip „Yoshino“ kalne (Japonija) kokiam pusvalandžiui strigau ant religinės procesijos. Suprantat, man į kalno viršūnę reikia, kur atsiveria gražiausi vaizdai, o jie, matai, neša kažkokius rastus, žygiuoja šventikai ir viskas – viduryje kalno praėjimo nėra. Gerai, atlauki, tada leki akis išdegęs į patį viršų, trim sekundžių pasidžiaugi ir pradedi dvigubai greičiau (kad pavyti tą prarastą pusvalandį) ristis žemyn, jog spėtum į atitinkamos valandos traukį. Ir viskas būtų gerai, bet japonų ant kalno daugiau nei sakurų ir jie visi tie tokie faini, mieli, fotkina viską, perka kiekvieną šūdsuvenyrį, vietinį saldėsį… Grubiai tariant Japonijoje pupuliariausiose vietose tu gali tik plaukti su minia – eiti savais keliais ten nėra galimybių. Pridėkim prie to problemas su viešbučiais (tiek rudens lapų, tiek sakurų sezonų esu matęs, kai atsidarai booking.com ir ten arba nėra nieko (likus porai dienų), arba koks vienas–du uber brangūs SPA kurortai už porą k nakčiai) ir kartą tai patyręs, pakartoti nebenori.

Apylinkės ties Busano oro uostu kažkuo panašios į Vilniaus oro uosto – ilgas koridorius nuo centrinės gatvės iki galutinės stotelės. Skirtumas gal tik tas, kad Busane visas tas koridorius yra nusodintas sakuromis. Gali pagalvoti, kad tai sakurų miestas, bet ilgainiui jų ima mažėti iki kol jos visai išnyksta. Ir vis tik, įspūdis išlieka. Teisingai sakoma, kad labiausiai išlieka pirmas ir paskutinis įspūdis, tad jeigu į ką ir verta investuoti turizmo prasme, tai į oro uostus, jų apylinkes, aptarnaujantį personalą, transportą nuo/iki ir pan. Aš, pavyzdžiui nusileidęs Singapūre jaučiuosi, lyg ką tik būčiau grįžęs namo (tiesa, paskutiniu metu ten internetui reikia talonėlių, kas kiek sumažina malonumą, bet…). Priklausomai nuo to, kaip gerai esu pasiruošęs atvykimui (žinau, kur gyvensiu, kur nuvažiuot pavalgyt ir pan.), dažniausiai nuo atskridimo į oro uostą iki išvykimo iš jo aš užtrunku apie valandą, kol susitvarkau formalumus, atsakau visiems į laiškus ir pan. Jeigu aplinkybės priverčia gana anksti išvykimui atvykti į tokį oro uostą, tai irgi ne problema, nes pramogų jame daugiau negu trijuose Lietuvos Akropoliuose kartu sudėjus.

Atvykimo vieta: nežinoma. Busan apylinkės.

Busane atvykęs kiek užtrunku pirmame iš hostelių – jau ir spėju susidraugauti su vakarop grįžtančiais jo gyventojais, kai galiausiai e–paštu prisibeldžiu iki savininkų, jog jie mane prichekintų – pasirodo, kad atvykau į ne tą, nors ir tų pačių savininkų hostelį labai panašiu pavadinimu. Nors jau ir balandis, o aš pasiruošęs nerti į sakuras, abu hosteliai yra milžiniški, tačiau visiškai tušti. „Ne sezonas dar“, – paaiškina. Ne sezonas, nes Busanas yra paplūdimiai. Ne sezonas, tai ne sezonas, pagalvoju, ir neradęs didesnių pramogų savo hostelio apylinkėse be kokių tai plonus–mažus ungurius primenančių žuvelių vietiniame turguje (atrodo, kaip vietinis delikatesas, bet aš suabejoju tiek jų paruošimo būdu, tiek porcijos dydžiu, tiek kaina) išvykstu į Heosimcheong Spa. Laikoma, kad tai didžiausias „hot springs SPA“ visoje Azijoje. Įėjimas 5-7€ ir gauni kelis aukštus įvairiausių baseinų ir pirčių. Vieta atmosfera nusileidžia net elementariam japoniškam sento, bet ne ambicijomis ir gabaritais.

Nuotraukose viršuje yra vienos iš šventyklų netoli Busano apylinkės. Kelionė pasirodė labiau verta kelionės nei pačios šventyklos, bet realiai labiausiai užstrigo dėl kitų dalykų: miško plotų aplinkui ir valgyklos. Vos tik nugirdau, kad šventykloje yra nemokama budistinė vegetariška valgykla, žinojau, kad turiu į ją patekti. Patekau. Likus pusvalandžiui iki uždarymo, bet patekau. Ten didelėm išbadėjusiom akim prisidėjau tiek krakmolingo šūdmaisčio, kad springdamas ryjau, nes, nu, valgykla nemokama, bet palikti kažką lėkštėje būtų nepagarbos ženklas. Man net atrodo, kad aš iš tos valgyklos išėjau pilna burna, kurią paskui netoliese ištuštinau. Viskas gerai, buvo ir skanių dalykų, tiesiog viskam reikia turėti saiką.

Gimhae (pirmas nuotraukų su sakurom blokas), kuri žinojau, kad yra viena geriausių vietų sakuroms Korėjoje stebėti, tokia ir buvo. Mažai, kuo skyrėsi nuo Japonijos. Gal tik tuo, kad užkandžiai ir maistas apylinkėse kėlė didesnių iššūkių – Korėja yra mėsos. Jo kimchi, jo vegetariškas bibimbap, bet tiesiog akivaizdu, kad šalis yra mėsiaėdžiai ir kitokiems čia, nemokant kalbos, lengva nebus. Be to, kad tai įspūdinga vieta stebėti sakuras (realiai tai, kas matosi nuotraukose yra labiau Gimhae sakurų laisvės alėja, bet realiai visas miestas nusėtas jomis), tai dar ir įdomi vieta istoriškai. Žinia, kad japonai ir korėjiečiai turi tam tikrų istorinių skaudulių. Vienas tokių buvo Gimhae sakuros. Pasirodo, kad po to, kai japonai buvo okupavę šį regioną, korėjiečiai iškapojo prisodintas sakuras, kaip okupacijos simbolį. Bet tada mokslininkai ištyrė sakuras ir paaiškėjo, kad genetiškai, tai yra ne japoniškos, bet korėjietiškos sakuros. Visa tai virto masine, šimtatūkstantine medžių atsodinimo akcija, kas ir jaučiasi. Paradas nuotraukose yra susijęs su kita švente, bet reikalo nepagadino.

Vis tik labiausiai man su Gimhae pasisekė dėl to, kad vos atvykęs nusipirkau vakarinį bilietą išvykai į Seulą. Kai jau saulei nusileidus sėdau į autobusą, mačiau kilometrines žmonių eiles prie autobusų stoties bilietų kasos ir tuo pačiu žinojau, kad po manęs yra likę gal tik kokie 2-3 reisai. Tikiu, kad Korėjoje, panašiai, kaip ir Japonijoje yra apie viską pagalvota ir reaguojant buvo pagaminta daugiau reisų, bet turint omenyje jų anglų kalbos gabumus, džiaugiuosi, kad nepavarginau ir tik pats nuvargau keturių valandų kelionėje autobusu aprasotais langais.

Seulas ir aplinkui

Seule susitikau su vaikinu, kurį sutikau Japonijoje. Labiausiai dėl to, kad, ypač, kai nesi pasiruošęs, susiplanavęs, šalyje nekalbančioje angliškai, nors koks nors gidas yra gera idėja. Labiausiai su juo nuvargau bandydamas paaiškinti, jog nenoriu, kad jis man nupirktų kokį nors suvenyrą dovanų ir realiai suvokiau, kad tuo jį nuvyliau. Na, bet man tikrai nereikėjo jokio suvenyro – aš keliauju su mažyte kuprine, kurioje geriausiu atveju vietos yra tik dalykams, kurie pačiam krenta į akis. Man ir išvis susidarė jausmas, kad jis ne tiek man norėjo parodyti Seulą, kiek mane parodyti savo draugei (nei kodėl taip, nei kodėl man taip pasirodė – aš pasakyti negaliu). Kai mes tą vakarą išsiskyrėm, tai buvo dėl maisto. Mačiau, kaip jie varvina akis žiūrėdami į „hotpot’us“ (gyvai čirškini mėsytę ir valgai – big ir social thing Korėjoje), tad jau būdamas dėkingas už supažindinimą dienos metu su bibimbap, atsisveikinau sakydamas, kad turiu eiti ir nėriau į tinklinę udon makaronų užeigėlę. Tai buvo tas pats udon tinklas, kurį ne kartą lankiau ir Japonijoj, tad buvo giliai nusispjaut, kokiais pagaliukais ten kas aprašyta – puikiai žinojau, ko noriu.

Išvykstant iš Korėjos liko įspūdis, kad jeigu ne mėsos (kai kam tai galėtų būti privalumas), čia yra apsčiai, ko sugrįžti, ypač turint laiko. Ne dėl miestų. Labiausiai dėl šventyklų įsikūrusių nuostabaus grožio vietose, nacionalinių parkų ir haikinimo galimybių. Deja, bet visam tam reikėjo laiko ir gerokai geresnio planavimo nei laidau sau tą kartą.

Ir vis tik moralas rašant šiandien, 2020 metų balandžio 11 dieną, yra: pasimėgaukit sakuromis mano nuotraukose, nevykite į tas kelias masinio susibūrimo vietas Lietuvoje, o gal net ir išvis tik Vilniuje; pasitaupykit save ir pinigus ir kitąmet nuvykite ten, kur žavėjimasis sakuromis yra visai kitame lygmenyje. Gražių ir saugių švenčių!

Kažkur Seule.

Salonikai, Rila, Meteora… ir vėl Salonikai.

2018-08-06 By Paulius Rymeikis in Kelionės

Salonikai, prieplauka.

Dievaži, aš vengiu kelionių vasarą. Ir turiu omenyje ne šią pragarišką. Aš vengių bet kokių kelionių iš Lietuvos vasarą ir ši vasara yra puikus paaiškinimas kodėl – vasarą Lietuvoje ne tik, kad gerai, bet tiesiog geriau nei kitur. Šia prasme kelionė į Salonikus Graikijoje (kai visi save nors panagėse vadinantys mėgstančiais keliauti traukė į Atėnus) birželio viduryje galėjo atrodyti keistai, jeigu ne smulki detalė – bilietas pirmyn-atgal kainavo vos 44€. Tai buvo lenkų bendrovės „Rainbow“ eksperimentas ir dovana lietuviams, jeigu nesuklysiu, užtrukęs gal mėnesį (vienas skrydis per savaitę). Ir šiaip tie skrydžiai nebuvo brangūs, 100-130€, bet tai dar nebuvo ta kaina, kur griebi užsimerkęs, ypač, kai tuos bilietus atrandi atsimerkęs kitos kelionės metu Londone. Tai užmatęs savaitę anksčiau, kad dieną prieš kaina krenta iki 44€, susiplanavau savaitės kelionę ir laukiau. Ir, iš tiesų, antradienį kaina krito iki 44, o trečiadienį jau aš kritau į lėktuvą ir kertant vidurnaktį išlipau Salonikuose.

Tai apie Salonikus faktiškai tiek. Turi jie porą gražių ortodoksinių bažnyčių ir išsiskiria tuo, kad pas juos pilnas miestas nusėtas architektūrinėmis iškasenomis, kurios šen bei ten stypso visame mieste, tarytum laukdamos, kada archeologai grįš iš dienos pietų ir pratęs darbą. Dar man miestas įstrigo autobuso į oro uostą paieškomis išvažiavimo dieną, kai užsivaikščiojes begaline pakrante ir kone tuščiu mobiliu telefonu, iš pradžių naiviai pusvalandį pralaukiau autobuso (kuriuo ir atvažiavau) toje pačioje gatvėje, kuria ir atvažiavau, o vėliau gerą valandą kirtau gatves vertikaliai-horizontaliai, kad prigaučiau, kurioje vietoje stovi tas du kart per valandą vykstantis išganymas. Kitą dieną, jau Lietuvoje, mano bėgimo programa priminė apie šį pasibėgiojimą išmesdama „Yesterday we had a nice run. Should we repeat it today?“ Nou thenk ju.

Aš į Selonikus atvažiavau tam, kad iš čia išvažiuočiau ir man puikiai tai pavyko. More

Apie laimę rytoj (jau šiandien).

2017-06-25 By Paulius Rymeikis in Mintys Tags: Knyga

Beskaitydamas Art Markman, Bob Duke PhD puikią mini istorijų-tyrimų knygą „Brain Briefs“, trumpam stabtelėjau dalyje „Can we really make ourselves happy?“. Kaip viskas aiškiai ir konkrečiai sudėliojama ir kaip keista, kad, tikriausiai, didžioji dalis perskaičiusiųjų vos užvertę knygą eis toliau kalti savo sėkmės formulės, nes, nu, kaip taip?..

Juk atrodo logiška, kad be pinigų, darbo, be mašinos, be nuosavo būsto, santuokos (nors šį dalyką tyrimas vis tik patvirtina), vasarnamio, antro automobilio, naujausio iPhone laimingas nebūsi. Ir visa tai yra projekcijos į ateitį – telefonas rytoj, kelionė už pusmečio, naujas darbas kitąmet, didesnis atlyginimas po metų, namas po trijų. Bet nepaisant dalykų (didesni ar mažesni jie), kuriais matuojame savo laimę, tyrimas po tyrimo kartoja tą pačią tiesą – šių dalykų atnešta laimė trunka labai trumpai, duok Dieve, jeigu dvi savaites, bet dažniausiai mažiau. Kiek laiko džiugina nauja suknelė, naujas telefonas? Sakoma, kad po poros mėnesių tiek žmogaus, kuriam traukinys pervažiavo kojas, tiek naujai iškepto milijonieriaus laimės jausmas grįžta į tą patį lygį, kuris buvo iki nutinkant tiems lemtingiems įvykiams. Nes žmogus prisitaiko ir tai tampa jo „new normal“.

Mane iki šiol stebina, kaip žmonės gaudami minimalų atlyginimą gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, bet vos tik atlyginimas pakyla 5 ar net 10 kartų, greičiau nei per metus jie ir vėl pradeda gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo – naujai susikurti poreikiai puikiai dera su senomis problemomis. Darbas, atlyginimas, automobilis, telefonas – tai nėra blogi dalykai iš principo, ypač, jeigu suvoki ir įsivardini, kad jie neturi nieko bendra su tavo laime.

Ir vis tik pagrindinė mintis arba požiūrio kampas, kurį pasiėmiau iš konkrečiai „Can we really make ourselves happy?“ yra tai, kad neverta per kančias trejus metus statytis namo galvojant apie tai, kad va, kai pasistatysiu, tada ilgai ir laimingai gyvensiu, nes… laimė dėl šio naujo objekto atsiradimo mano gyvenime neužtruktų nė tiek, kiek truko kančia jį pasiekti. Ir nors namas čia tik pavyzdys, metafora, bet, neabejotinai, kiekvienas gyvenime turime tokių pavyzdžių, kur mėnesių mėnesius ar net metų metus gyvenom „miserable“ gyvenimus su užtaupytu laiku draugams, pramogoms, puikiam maistui, kentėm nekenčiamą darbą, kad vieną dieną pasiektume to… kas suteikė akimirkos laimę. Žinoma, galima sakyti, kad, na, o koks skirtumas ar žmogus jaučia laimę turėdamas kažką, būdamas kažkuo ar yra laimingas (jeigu išvis…) mintimi apie būsimą laimę? Tikriausiai, didžiausias skirtumas yra tas, kad viena yra tikra, čia ir dabar, o kita – netikra, neapibrėžta, kažkada ir kažkur, kurie gali ir neateiti. Bet gi mintimi apie būsimus pietus sotus nebūsi, o galvodamas apie būsimus sugyventinius, santuokos nesudarysi. Tai vyksta čia ir dabar.

Tekstas įkvėpęs šį įrašą yra žemiau (sorry, autoriai, bet tikiuosi, kad tai tik prisidės prie knygos populiarumo): More

Welcome to Mexico (City)

2017-06-13 By Paulius Rymeikis in Kelionės, Meksika Tags: Meksika, Mexico City

Mano kelionė vyko į saulėlydį, tad šia prasme tai buvo gražiausias ir ilgiausias saulėlydis matytas iš lėktuvo. Žinau, kad jums tai nė perpus neatrodo taip gražu, kaip, kad man atrodė ar pavyko užfiksuoti, bet gražu tikrai buvo.

Vakar nusipirkau bilietą kelionei su „AeroMexico“ iš Amsterdamo į Gvatemalą ir atgal už 158€. Čia, taip vadinamas „error fare“, kai kažkas į sistemą nesuveda kokių mokesčių už kurą ar pan., paleidžia į eterį, dar kažkas tai atranda, paskelbia visam pasauliui, o dar kažkas tuo pasinaudoja ir nusiperka bilietus už pusę, trečdalį ar penktadalį kainos – jau pradedu ir pamiršti, kada keliavau kitaip. Šį kartą gal nelabai man tos kelionės ir reikėjo, bet „AeroMexico“ buvo tie į kurių lėktuvą nespėjau pernai vasarį, kai buvau Meksikoje ir nors ten susidėjo daugybė priežasčių, viena jų buvo ta, kad jie man kažkodėl neleido pasidaryti online checkin’o, tad šis pirkinys iš dalies buvo mini keršto akcija. Beje, ana kelionė į Meksiką irgi buvo su error fare’u, bet čia atskira istorija. More

Kodėl negalime nustoti čekinti, skrolinti, klikinti ir žiūrėti?

2017-06-09 By Paulius Rymeikis in Pastebėjimai, Reklama, sociologija, psichologija Tags: Adam Alter, internetas, Irresistible, Knyga, priklausomybės

„Every evening Steve made a point of having dinner
at the big long table in their kitchen, discussing
books and history and a variety of things. No one
ever pulled out an iPad or computer. The kids did
not seem addicted at all to devices.“
– Walter Isaacson apie Steve Jobs

Žinoma, Steve Jobs vaikams buvo lengva būti nepriklausomiems nuo iPad’ų, nes jiems tiesiog neleisdavo jais naudotis, tačiau, o kaip kitiems? Tyrimai rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį, ypač jaunimo tarpe, mažėja alkoholio, narkotikų vartojimas, tačiau jų vietą užima mobiliosios technologijos, žaidimai – ekranai nuo kurių negalime atsiplėšti. Šį fenomeną nagrinėjantis Adam Alter savo knygoje „Irresistible: The Rise of Addictive Technology and the Business of Keeping Us Hooked“ priklausomybę apibrėžia, kaip tai, kas mums suteikia malonumą trumpuoju laikotarpiu, tačiau kenkia ilguoju. Žala gali būti produktyvumui, asmeniniams santykiams, etc. Kaip ir narkotinių medžiagų vartojimo atveju, elgesio priklausomybės pasireiškia panašiais būdais, vienas kurių yra problemos nepripažinimas. Vienas Adam Alter knygos herojų „World of Warcraft“ žaidė 45 dienas iš eilės ir čia turima omeny ne „kelias valandas po darbo ar studijų“, bet… vietoje darbo, studijų, valgymo ir net pilnaverčio miego. Užfiksuota atvejų, kai Kinijoje jaunimas taip įsitraukia į žaidimus, kad vietoje ėjimo į tualetą jie naudoja pampersus suaugusiesiems – kad tik nieko nepraleistų! Gal todėl tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje eksperimentuojama su „Cinderella Law“, kai nuo vidurnakčio iki šeštos valandos ryto vaikams neleidžiama žaisti online žaidimų.

Tiek narkotinių medžiagų, tiek elgsenos priklausomybės aktyvuoja tas pačias smegenų sritis ir yra kurstomi tų pačių esminių žmogaus poreikių: socialinio palaikymo, socialinio įsitraukimo, protinės stimuliacijos ir efektyvumo jausmo. Laikų medžioklė Facebooke yra puikus socialinės satisfakcijos pavyzdys, bet jau pernelyg įprastas ir žinomas, kad būtų vertas dėmesio. Bet, štai… More

Please, remember me

2017-04-17 By Paulius Rymeikis in Mintys, Muzika

Kaskart klausant puikių tekstų į galvą sugrįžta dainininkės-tekstų autorės Beth Orton formulė gerai dainai: Jeigu daina kažką reiškia tau, ji neišvengiamai kažką reikš ir kažkam kitam. Taip yra ir su Sam Beam (Iron & Wine) “The Trapeze Singer”, kuri gyvuose įrašuose, jaučiasi, reiškia kažką jam, kaip ir šiame reiškia Gregory Alan Isakov. Ir, žinau, kartais taip tingu gilintis į tekstus, reikšmes, bet labai geros dainos įveikia ir tai – jos pasako viską, ką nori pasakyti, net jeigu tu nesupranti nė vieno žodžio.

< 1 2 3 4 5 >»

Klausyk, kol skaitai:

#trumpai

Tweets by @PauliusRymeikis
oh my mind
© oh my mind 2023
Powered by WordPress • Themify WordPress Themes

↑ Back to top