Dažnai su keliaujančiais, menkai pažįstamais žmonėmis, jautiesi turintis daugiau bendro nei su namuose likusiais senais pažįstamais. Skamba paradoksaliai, tačiau taip nėra. Tiesiog sprendimas keliauti (ne ekskursija su gidu savaitę po Italiją) nėra tas pats, kas sprendimas ryte išsikepti kiaušinienę. Daug kas, jeigu tik galėtų, niekada nekeliautų – kai kuriems iš jų pasiseka. Apie nusprendusius išlipti iš komforto zonos (europiečiams tai būtų Afrika, Azija, Lotynų Amerika, etc.) ir pakeliauti kiek toliau, jau galima šį bei tą pasakyti – jie jau kitokie. Apie tuos, kurie keliauja mėnesiais, kurie keliauja metę darbus – pasakyti galima dar daugiau. Tarp vegetaro ir mėsiaėdžio ar panko ir dviratininko skirtumas nepalyginamai mažesnis nei tarp prisirišusio (prie saugumo, komforto, materialinių gerybių) ir neprisirišusio žmogaus. Ir Egziuperi žodžius, jog “meilė tai ne žiūrėjimas vieno į kitą, bet žiūrėjimas viena kryptimi”, lygiai taip pačiai galima pritaikyti ir čia – neprisirišimas yra labai konkreti kryptis. Žinoma, ne visi keliaujantys yra neprisirišę, kaip ir ne visi likusieji įsikibę to, ką turi, tačiau dažnai yra būtent taip.

Ir, žinoma, tas sąmoningo sprendimo momentas. Kai kuriuos žmones gyvenime sutinkame atsitiktinai (pavyzdžiui, mokykloje), kitus – dėl labai specifinių pasirinkimų, sprendimų, kuriuos padarėme. Todėl kartais labai svarbu savęs paklausti “kas aš esu?” ir judėti ta kryptimi.

Nes kur eini, tą ir randi.