Iš viešnagės Oslo teatre Norvegijoje, 2003 m. gimė Oskaro Koršunovo spektaklis „Žiema“ pagal Jano Fosse pjesę. Vėliau šis spektaklis buvo parodytas ir Vilniuje. O dabar pristatomas intriguojantis Kristupo vasaros festivalio ir Oskaro Koršunovo teatro bendras projektas – Gintaro Sodeikos kamerinė opera „Vinter“. Ją kartu su solistais Sandra Janušaite ir Vytautu Juozapaičiu atliks Šv.Kristoforo kamerinis orkestras. Spektaklio režisierius ir scenografijos autorius – Oskaras Koršunovas, kuris su kompozitoriumi Sodeika pastatė šią pjesę Norvegijoje, Oslo teatre.
Pasak Gintaro Sodeikos, statydami dramos spektaklį, jie pjesę pajuto kaip dainą, nes autoriaus kalba, jos ritmas turi daug įdomių muzikinių dalykų. Iš nepanaudotos spektakliui muzikos ir gimė opera. Bent per karščius galima bus atsišaldyti, o vėliau spektaklis numatytas rodyti ir žiemą.
Laikas: Rugpjūčio 14 d.
Vieta: Šv.Kotrynos bažnyčia
Bilietai: www.bilietai.lt
paulius.rymeikis
http://whatson.delfi.lt/news/culture/article.php?id=10340563
se-e
kiek suprantu, ziema tebus parodytas spektaklis, o orkestro dalyvavimas yra one-off?
paulius.rymeikis
o as kiek suprantu, tai dar niekas neaisku.. :)))
paulius.rymeikis
įdomu, delfio komentaruose rašo, kad viskas prasidės 21 val. true or false? :)
lukas never
info is bilietai.lt
DĖMESIO! 08.14 koncerto (kamerinės operos „Vinter“) pradžia perkeliama iš 19:00 val. į 21:00.
Atsiprašome už nepatogumus.
beje, bilietu kaina 5, 10, 20, 30, 50 lt. taip kad nueiti gali kiekvienas ir dar drauga pasiimti.
se-e
o taip, stovimas bilietas toj baznycioj isties yra super ideja…..
se-e
bet tai nusoke tie meno dedes biski… per 4 poilsio dienas organizuoti premjera :-/
arunas
Premjera įvyko. Kaip ir derėjo laukti, kai kam atvykus į Šv.Kotrynos bažnyčią jos žiūrėti du kartus. Ką gi, statytojų noras sulaukti tamsos suprantamas. Gaila, jog tai sugalvota ne iš karto. Na, Donato Katkaus atsiprašymas atšildė neapsižiūrėjusius…
Man labai priimtina tai ką mačiau. Iš karto sakau, kad su šia nuomone bus nesutinkančiųjų, ypač iš tradicinio operinio meno mėgėjų tarpo. Ogi aš esu modernizmo šalininkas, kai lliečiama prieš amžių glūdumas sukurtų menų interpretacija. Šiuo atveju, tai visų pirma SCENOGRAFIJA. Kaži kada statyta Šv.Kotrynos bažnyčia puikiai pasitarnauja režisieroais Oskaro Koršunovo pastangoms apipinti statiškai dainuojamą libretą veiksmu. Neatsiras tų, kurie nepripažins režisieriaus, anonimiškų akiorių išradingumo bei sunkių “darbo sąlygų”.
Atrodytų visa kitą sieti su “amžių glūdumomis” neišeitų (opera parašyta ką tik, pjesė gal prieš kelis metus parašyta, jauni atlikėjai. Betgi žanras – senas. VINTER tai literatūrinė pjesė, novelė ar etiudas apiedviejų meilužių santykių aiškinimąsi. Tokio teksto SUDAINAVIMAS, kas be ko, atrodo kiek dirbtinai. Žavėjo gerų solistų aiškiai tariami žodžiai – ne taip, kaip būna OBNT pastatymuose. Neįkyriai kukli Šv.Kristoforo orkestro atliekama GINTARO SODEIKOS muzika atliko tik akomponiamento funkciją, dažnai tik foninę. Muzikos minimaliztinį grožį galima buvo pajusti tik pora minučių finale, nebedainuojant solistams. Vargu bau, ar partitūrą galima vadinti iškiliu kūriniu – tiesiog gi reikia kad būtų orkestras kai dainuoja solistai. Bet tokia buvo operos idėja – išryškinti pjesės tekstą per du vokalistus. Bus tokių, kuriems šventvagiškumo jausmą suteikė įsiaudrinusios moters “velniavimasis, šūdo, mėšlo, čiulpimo” žodžiai bažnyčioje. Bet gi “šiuolaikinių tekstų” operos spektaklis vyko nefunkcionalioje bažnyčioje, kuri paversta koncertų sale ir tarnauja scenografijai. O ši,manau, gerai pasitarnavo dviejų pantomimiškas išraiškos priemones naudojusių aktorių pjesės veiksmo imitavimui. Čia vėl galima kibti, kad scena su milžiniška paklode kiek ilga ir “neaiški”, kad po operos žiūrovai lieka išnarintais sprandais, bet manau tame ir buvo “vinis”. Jei būtų tik dainuojant perskaityti dialogai, negirtume šios operos visumos. Norvegų rašytojas JON FOSSE teigė, kad klausydamiesi operos turime vienu metu ir verkti, ir juoktis. Atvirai sakant, tokių jausmų salei sukelti nepavyko. Buvo tik originaliai atliktas, vertas pasižiūrėjimo dalykas. Keista, kad pagrindiniai to mano aukštinamo “modernumo” kaltininkai, atlikę ir rizikingą, ir įtampos prisotintą darbą, liko anonimiškais!? Kaip ir faktas, jog nesulaukiau jokios elektronikos, kuri buvo žadėta ir kompozitoriaus yra puoselėjama. Gal būt šis, premjeros laiko perkėlimas rodo, kad autoriai sklandė abejonėse “kas čia bus ir ką reikia daryti”.
Norėtųsi, kad operą būtų matoma ir ateityje. Nes tikrai originalu…
paulius.rymeikis
ateityje siūlysiu patiems apsispręsti: ar tiesiog palikti komentarą po “naujienos” tema ar pasispausti ir ištraukti nors iki mini apžvalgos (prisipažinsiu – man kuo trumpiau, tuo smagiau :) aišku, jeigu tas trumpumas reiškia neatskiestą VISKĄ :D). aišku, dabar tekstas atrodytų sausai – nėra nė menkiausios foto. beje, gal kas įsivaizduoja, kokie šansai gaut akreditaciją padaryt kelis kadrus per spektaklį? turbūt greičiau tik per repeticiją..
~ ~ ~
kalbant apie “vinter”, aš irgi esu teigiamai nusiteikusių pusėje. t.y., jeigu dabar kas paklaustų ar verta eiti, neabejodamas atsakyčiau – verta! pirmas 10-20 minučių norom-nenorom juokiausi. visų pirma dėl tekstų. jų banalumas (ne vulgarumas – tie keli “riebesni” epizodai tik pagyvino atmosferą), tikriausiai buvo siekiamybė, kurios įgyvendinimas/pateikimas rimtai, solidžiai – vienas iš novatoriškų režisūrinių sprendimų. žvalgymasi į visas puses, laukiant iš kur pasirodys aktoriai, vaidyba bažnyčios palubėse, norėčiau sakyti, irgi nepaliko abejingu… deja, daug vyresnio amžiaus žmonių jau po pirmų 10 minučių dėmesį sukoncentravo ne į vaidybą debesyse, bet į veiksmą “scenoje” – dainavimą. ką gi, galima suprasti – vaidinimui dar nė neįpusėjusius pareiškiau, kad jogos šįvakarą nedarysiu.
iš neigiamos pusės.. spektaklis truputį prailgo. gal per riebiai.. tiesiog nuo tos vietos su paklodėmis (~35 minutė?) nieko naujo, pagaunančio akį ir neįvyko. tekstai svarbūs nebeatrodė – tik jų išdainavimas visą laiką ir buvo svarbus. gi juose maža veiksmo… apšvietimo, veiksmo perkėlimo į netradicines erdves perkėlimo irgi nesimatė.. taip antroje pusėje ir likau žiūrėti pirmos dalies kartojimą.
su kertuku nesutikčiau tik dėl muzikos – superb!!! taip, tai buvo ausų neplėšantis minimalizmas, bet tikrai puikiai atliktas, o tinkamoje erdvėje ir gerai nuskambėjęs! kaip tik dabar prieš akis guli islandų instrumentaliso minimalisto johann johannsson albumas – ne gi nori pasakyti, kad nusipirkau fonines muzikos? :( sakyciau katkaus diriguojamas orkestras buvo kiek nuslopintas įspūdžio… veiksmo, vokalų.. kai kas tą muziką išgirdo būtent per paskutines 2 minutes, kai įvardintų “įspūdžio” elementų nebeliko. paskutį pusvalandį užsimerkdamas nuolatos pabėgdavau į muzikos pasaulį ir likau sužavėtas atliktu darbu. neperkrautas, subtilus, kartais magiškas.
paulius.rymeikis
pratęskime:
http://www.g-taskas.lt/xdforum/viewforum/__sp__d__iai__atsiliepimai__/12/
sveikuolis
Vaidas Jauniškis: „Vinter“: šventųjų vaidinimai | 2006 08 23
08:46:20 |
Jei paskaičiuotume Oskaro Koršunovo pjeses ar vieno vakaro reginius, kuriuose siužetas
vyksta viešbučio kambaryje ar kokioje kitoje uždaroje patalpoje ir kur susitinka vyras ir
moteris, naujoji kamerinė opera „Vinter“ būtų jau kokia šešta.
Ir nors derėtų kalbėti apie Gintaro Sodeikos muzikinį opusą, vis dėlto muzikologines
išklotines palikime muzikologams, o kūrinio „koncertinis atlikimas“ atveria nemažas
erdves scenos menui, pakylėdamas jį iki bažnyčios navų.
Šiandieninio norvegų dramaturgo Nr.1 Jano Fosses kamerinė pjesė – dviejų žmonių
atsitiktiniai susitikimai ir šnekos apie jų gyvenime neišnaudotas galimybes: kas galėjo
būti, jeigu. Osle pastatytas spektaklis, po kurio laiko atvežtas ir į Vilnių, prisimena
kaip jaukūs pokalbiai sėdint ant parko suoliukų, viešbučio kambaryje ant lovos,
prasilenkiant kažkur gatvėje. Tai buvo vienas jaukiausių, ramiausių, nepretenzingiausių
Koršunovo kūrinių, kuriame apie meilę buvo kalbama kaip apie jausmą, o ne svarstoma
filosofinė kategorija.
Paversdamas spektaklį opera Koršunovas puikiai suvokia, jog opera yra kur kas
abstraktesnis žanras už dramą ir ne visi išdainuoti žodžiai bus išgirsti, todėl reikia
pamiršti dramaturgines įtampas, niuansus, reakcijas ir jausmus, o šnekas apie juos
pakylėti iki abstrakcijų.
Ir pakylėjama naujajame kūrinyje tiesiogine prasme. Pirmas veiksmas gali įvaryti šoką,
ypač turintiesiems aukščio baimę: solistų Sandros Jančaitės ir Vytauto Juozapaičio
dainavimą judesiais iliustruoja bažnyčios palubėje įsikūrę aktoriai Vesta Grabštaitė ir
Rytis Saladžius. Koršunovo reikalavimai aktoriams bekompromisiai: jų viešbučio erdve
tampa bažnyčios atbrailos. Operos, kaip muzikos ir reginio, įmanomą vientisumą
režisierius suskaido į operos – Donato Katkaus simfoninio orkestro bei solistų –
prosceniumą prie altoriaus ir visą kitą erdvę, užleidžiamą beveik pantomimos aktoriams.
Skyla ir laiko vientisumas – XVIII a. interjeras ir skulptūros susitinka su šiuolaikine
muzika ir retro stiliaus aktorių kostiumais. Aktoriai, nutepti kreida, tiesiog atsiplėšia
nuo bažnytinių sienų ir tampa atgijusiomis gipso skulptūromis, pasakojančiomis savo
gyvenimą.
Tai įdomiausias ir gyviausias operos elementas: esi laisvas klausytis vien muzikos, bet
rizikuotum praleisti prasminius operos (vis dėlto ji – ir reginys) akcentus. Bažnyčios
erdve ir atributika žaidžiama net įžūlokai. Sakykla tampa viešbučio kambariu, o beribės
paklodžių draperijos, virstančios žemyn drauge su veikėjų jausmais ir tokiais pat
susivėlusiais santykiais, tampa dar viena barokinio bareljefo detale. Aktoriai yra
skulptūrinės iliustracijos intonaciškai ne itin kintantiems solistų balsams – Sandros
Jančaitės agresyviam puolimui ir abejonėms bei Vytauto Juozapaičio savigynai, vėliau
virstančiai ramiu tvirtumu. „Skulptūros“ agresyvios, veiklios (moteris gatvės veiksmui
aprengiama kaip XX a. ikona Marilyn Monroe), bet jos dera su tikromis skulptūromis savo
„gipsine“ faktūra ir finale užleidžia vietą meditatyviai muzikai, tapdamos bažnytinio
meno dalimi.
Vienos gražiausių operos akimirkų – kiekvieno veiksmo pabaiga, kai tylančiai muzikai ima
šviesomis akompanuoti visa erdvė. Pakaitomis – ir tik baltai – apšviečiami vis kiti
skulptūrų duetai tęsia fagoto partiją, ryškina įvairias erdves.
Finale Koršunovas nesusilaiko nuo nuspėjamos pagundos paversti altorių vyro ir moters
lova. Gauname lietuviškąją „Da Vinčio kodo“ variaciją. Bet ši pop-metafora kartu iškelia
ir teatro bei bažnyčios santykį, įdomiai apversdama situaciją: jei Koršunovo
spektakliuose lova ar stalas tampa spektaklių centru ir altoriumi, operoje parodoma, kad
bažnyčios altorius yra pati svarbiausia scena. Netikėtai Jano Fosses kamerinė pjesė tampa
sakraliniu kūriniu, o jos veikėjai tiesiog iliustruoja šventųjų gyvenimą. Nuo sienų
atplyšusios dvi skulptūros per valandą papasakoja savo gyvenimą, nesiskiriantį nuo jas
stebinčiųjų per amžių amžius.
http://www.menufaktura.lt
Dienraštis „Verslo žinios“
se-e
Kaip ir zadeta, taip ir patvirtina Tiketa – Vinter premjera numatyta 2006 m. gruodžio 27 ir 29 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje….
Solistai – Sandra Janušaitė (sopranas), Vytautas Juozapaitis (baritonas).
Vaidina – Moteris – Vesta Grabštaitė, Vyras – Rytis Saladžius.
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Dirigentas – Donatas Katkus.
Iš pirmo žvilgsnio „Žiema“ – paprasta istorija apie dviejų žmonių susitikimą. Tačiau norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesėje, čia yra to, kas suteikia pasakojamoms kasdieninėms istorijoms neįprastumo, išskirtinumo. „Neišraiškingas žmoniškumas“ – taip dramaturgas apibūdino tą skaidrų ir gilų pojūtį, slypintį jo pjesėse. „Aš nerašau pjesių, rašau dainas“, – sakė Jon Fosse Oskarui Koršunovui, jiems susitikus.
Jon Fosse
„Mano manymu, jeigu pjesė yra gera, ją žiūrintys žmonės ar bent jau kai kurie iš jų turi ir verkti ir juoktis“.
J. Fosse – norvegų rašytojas ir dramaturgas, kurio vardas puikuojasi tarp populiariausių ir iškiliausių nūdienos dramos meistrų. Teatro kritikai negaili pagyrų ir vadina jį „naujuoju Ibsenu“ bei „XXI amžiaus Beckettu“. Jo pjesės statomos daugiau nei 40 pasaulio teatrų.
Gintaras Sodeika
„Vinter“ muzika suformuota taip, kad galėtų maksimaliai atskleisti Jon Fosse pjesėje gvildenamą problematiką – vyro iš moters vienišumą, ilgesį, susitikimą ir išsiskyrimą, negalėjimą būti nei drauge nei atskirai… Žodžiu, apie meilę…“
Oskaras Koršunovas
Nuo 1990 m. režisierius Lietuvos ir užsienio teatruose pastatė virš 30 spektaklių, dalyvavo virš 100 festivalių. Oskaras Koršunovas yra pagrindinių Europos teatro prizų laureatas, Nacionalinės premijos laureatas (2002 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino kavalierius, prestižinės Europos naujosios teatro realybės premijos laureatas (2002 m.).
Bilietų kaina: 25 – 50 Lt
Rinktis bilietus: https://www.tiketa.lt/Show.aspx?EvnID=940&ShowID=1786&LngID=LT
Arunas
Pritaikau šią info, nes esu Oskaro trečiojo kūrybos etapo (pirmuoju laikau – šnmaikštavimus su Harms-Vvedensky, antruoju egzaltuotos aktualijų „bjaurastys”, pvz. shoppingai, Zuco, etc; trčiasis – „Šekspyrai” ir kiti ne šių dienų dramaturjgai) šalininkas eksperimentui su lentomis. RŪTA OGINSKAITĖ išsamiai perteikia, kaip šį atradimą (lietuviškam teatrui, turiu omeny) Koršunovas išplėtojo Paryžiuje:
„Tolimas muziejinis Prancūzijos teatras „ComŽdieFrançaise“ nuo praėjusio gruodžio Lietuvos žiūrovų sąmonėje tapo aktualus.
Paryžiaus centre, greta Luvro ir Karalių rūmų, nuo 1860 metų veikia karališkasis „ComedieFrancaise“ teatras.
Dabar ten kas savaitę vaidinamas Oskaro Koršunovo spektaklis „Užsispyrėlės sutramdymas“ pagal W.Shakespeare’o komediją.
Viena – apie tai skaityti ar girdėti. Visai kas kita įsitikinti, kad tai realu, pasiekiama, pamatoma.
Tarp visų muziejinių Paryžiaus pastatų vakare tūkstantinė minia skuba į režisieriaus iš Lietuvos spektaklį.
Į senovišką auksu blizgančią teatro salę su keliais balkonais ir ložėmis galima įeiti su paltu, o laikyti jį kad ir po kėde. Jeigu nenori mokėti už saugojimą rūbinėje.
Visa ta įžanga – įėjimo į teatrą iš Paryžiaus gatvės – svarbi O.Koršunovo „Užsispyrėlei“. Ką tik buvai minios dalis, o dabar artėja spektaklio pradžia, visa rimsta, dėmesys sukaupiamas į uždangą.
O ten, šalia scenos, kažkoks girtas tipas neranda sau vietos, atsikalbinėja. Tyliai, tarsi savaime iš smalsumo užsikaria jis ant scenos, nereikšmingai pakovoja su uždanga, pasimėgauja publikos dėmesiu ir nulūžta. Jam diena baigėsi. Ir koks skirtumas, kur.
Šitaip nepastebimai prasidėjo spektaklis. Nes tas įkaušęs tipas – pjesės įžangos personažas Slajus, kurį režisieriai paprastai išbraukia.
Tačiau O.Koršunovas pakluso W.Shakespeare’ui – „Užsispyrėlės sutramdymo“ istorija suvaidinama būtent apsvaigusiam Slajui.
O.Koršunovui to reikia, kad suvienytų spektaklio publiką su Slajumi, kad teatru susuktų galvą ir parodytų, kokie stiprūs ir svaigūs šio meno kerai. Kaip rašė prancūzų dienraštis „La Croix“, režisierius kviečia eiti tuo keliu, „kuris iš tikrovės pragaro veda į teatro rojų, o tai yra pats gyvenimas“.
Galime tikėti, kad sumanusis Petručijus sutramdė užsispyrėlę Katariną ir pavertė ją nuolankia žmona, galime ir netikėti, nes mus čia mausto, vaidina.
Arba – pamatykime, išlukštenkime režisieriaus pasakojamą istoriją, nes „šiame girtame sąmyšyje kiekvienas pateikia netikrą savęs vaizdą“, kaip rašė „Le Canard Endchaine“.
Taiklus šio laikraščio teatro kritiko Bernard’o Thomaso komentaras: „Tik vienas dalykas čia tikras: komedijos Romeo ir Džuljetos, t.y. Petručijaus ir Katarinos, gimstanti meilė. Ateina akimirka, kai ji gali suvokti, kad demonstruojama išorė neturi didelės reikšmės – svarbu, kad tai tiktų tam, kurį ji slapta pasirinko.
Ar ji nugalėta? Iš tikrųjų Katarina nusiima kaukę pamažu, kaip ir Petručijus griauna pagyrūnišką autoportretą, kurį iš pradžių norėjo pateikti. Žaidimas, tiesa, kiekvieną atvedė ten, kur jis nesitikėjo atsidursiąs“. Žaidimas – būtent tai jauti viso spektaklio metu. O.Koršunovas įsuko į smagų žaidimą reprezentacinio Prancūzijos teatro artistus, o šie jam pakluso ir prie jo įkvėpimo ir meistriškumo pridėjo savuosius. Kiekvienam personažui sukurta tik jam būdinga plastika.
Žinodamas tik pjesės turinį, tačiau nesuprasdamas kalbos, daugiausia dėmesio ir atkreipi į plastiką, o ji čia nepaprastai turtinga.
Žurnalas „Le Figaro magazine“ pažymi, kad O.Koršunovas yra „nuostabus režisierius, iš didžių choreografų rasės, tikras simfonistas, turintis erdvės pojūtį, puikiai vadovaujantis aktoriams, puoselėjantis labai savitą barokinę estetiką, – perkrautą, tačiau žavingą“.
Šiai estetikai erdvę nuolat kuria scenografė Jūratė Paulėkaitė. Šįkart jos dekoracija, anot „L’Humanite“, atsiveria „tarsi žaidimų dėžutė, pripildyta ženklų, ir kostiumų ateljė, kur aktoriai ant lentų demonstruoja miniatiūrinius jų veikėjus apibūdinančius kostiumus“.
Scenos krašte grojama gyvai ir skambanti iš įrašų Gintaro Sodeikos muzika yra tarsi kuklus akompanimentas, kurio artistai kaipmat pasigenda, vos muzikantai padeda instrumentus. Ir ką? Metęs savo personažo lentą, kuris nors pribėga prie muzikantų ir pats duoda ritmą arba pareikalauja muzikos valdingu gestu iš tolo.
Prancūzų kritikai susiginčijo dėl tų lentų. Kas tai – vaidybos varikliai ar stabdžiai?
Dienraštis „Le Figaro“ nusivilia, kad scenografė ir režisierius „išplėtojo žudantį sumanymą. Koks liūdnas darbas!“
„La Croix“ žavisi: „Aktoriai dėvi juodus rūbus, apsiginklavę lentomis, kurios – ir veidrodžiai, ir kostiumų bei suknių „iškarpos“, jie joja žirgais, džiūgauja, veikia su tokiu entuziazmu, kad čia leistinos visos vaikystės emocijos: pyktis, švelnumas, juokas, verksmas“.
Lietuvos publika aktorius, vaidinančius su lentomis, yra mačiusi O.Koršunovo režisuotoje W.Shakespeare’o komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“.
Paryžiuje režisierius leido sau pratęsti ir praturtinti šį sumanymą prancūzų artistų galimybėmis ir patirtimi, kitokiu vaizdu ir savomis prasmėmis, tad neapkaltinsi jo mechanišku įdomaus sprendimo perkėlimu.
Paryžietiškasis spektaklis akivaizdžiai rodo, kad, susidūrus dviejų kultūrų talentams, anot „L’Humanite“, „nuolat ritasi gyvybingumo bangos“.
Bilietus galima užsisakyti internetu
* Internetiniame „ComedieFrançaise“ portale (www.comediefrancaise.fr) aktyvavus nuorodą „La Megere apprivoise“ galima užsisakyti bilietus į O.Koršunovo spektaklį. Jie kainuoja 11-37 eurų.
* Paryžiuje „Užsispyrėlės sutramdymas“ bus vaidinamas iki liepos pradžios. Vakariniai spektakliai prasideda vėlokai – 20 val. 30 min. Savaitgaliais būna ir dieninių – nuo 14 val.
* Spektaklis trunka 3 val. 15 min. (su pertrauka).