Atrinkinėju geriausius šių metų muzikinius albumus. Kad su kitais pasidalinčiau, kompiuterį apsivalyčiau nuo bereikalingų šiukšlių, kad pats turėčiau, ką bent jau artimiausią pusmetį klausytis. Prieinu iki britų “Django Django” albumo. “Default” viską nuneša, bet ir kita skamba neprastai, tad albumas keliauja į pirminį filtravimą praėjusių albumų direktoriją.
Po kurio laiko dar kartą klausant atrinktuosius jau imi kreipti dėmesį ir į tekstus, paskaitai, ką kiti apie juos rašo. Ne todėl, kad neturėtum savo nuomonės, bet faktas, jog tie, kurie į grupę įsigilinę labiau, pliusus/minusus pamatys greičiau nei tu, kuris netikėtu skambesiu apsižavi, kaip išoriniu moters grožiu. Tai praeina. Štai vienas klausytojas rašo: “When listening to this album, you quickly realize their writing method: Write one measure and repeat for 3 or 4 minutes. Don’t incorporate any variation and do the same with your vocals. DONE!”. Tuo galima netikėti, bet… Perleidi pastebėjimą ir albumą dar kartą per save ir supranti, jog tai yra tiesa. Viena daina pagal tokią formulę yra ok, bet visas albumas? Kartais paveikia net penki komentarai iš serijos “below average” be jokios didesnės motyvacijos – jeigu visi taip sako, tai gal aš čia pataikauju savo sentimentams arba ribotam skoniui?
Nuomonės yra svarbu. Ypač žmonių, kuriais tu pasitiki arba, kurie tiki, jog žino, ką kalba (specialistai). O kaip tokioje šviesoje reiktų vertinti žmones, kurie patys save nusiplakinėja? “Aš negražus/-i”, negabus/-i”, “manęs niekas nemėgsta”, “visi sako, kad aš nuobodus/-i”, etc. Kas yra didesnis tavo paties specialistas, jeigu ne tu pats? Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau imu tavimi tikėti.