(Tęsinys…) Aš dievinu viešąjį transportą keliaudamas. Man čia beveiks toks pats „a must“, kaip nuėjimas į turgų ar supermarketą naujoje šalyje – skirtingai nei muziejai, tai yra vietos, kuriose tos šalies žmonės gyvena šiandien. Turiu labai vėluoti ar atvykti vėlai naktį, kad sėsčiau į taksi arba… Kaip buvo paskutinėje kelionėje į Makedoniją: „kitas autobusas bus po trijų valandų“. Atvykus į Zhāngjiājiè (galiu tik copy–paste’inti tokį pavadinimą) mus kažkodėl vis persekiojo taksistai…
Pirmas taksi buvo nekaltas – iš oro uosto, kuris šiaip jau vos 3km nuo miesto centro, iki hotelio. Bet kai lėktuvas leidžiasi dešimtą vakare, kažkur Kinijoj, tai imi ir daug negalvoji, nes vaikščioti smogu tamsoje neatrodo tiek baisu, kiek nuobodu. Juoba, kad reikėjo taupyti laiką – į Zhāngjiājiè visi vyksta dėl dviejų dalykų: Tianmen kalno į kurį gondolos kyla iš miesto centro ir kiek tolėliau esančio Wulan miestelio ir greta jo esančių, taip vadinamų, Avataro kalnų. Planas buvo atsikelt, apvaikščiot Tianmen, sėsti į autobusą ir lėkti į Wulan, kur lauktų dar dvi pilnos dienos Avataro kalnuose.
Abu šie objektai turistinėje literatūroje apdainuojami gražiausiomis spalvomis, net jeigu ir dėl skirtingų dalykų. Turint tris dienas, kuriam jų skirti dvi, o kuriam vieną neatrodė sunkus klausimas, bet žiūrint retrospektyviai, sakyčiau varykit į Avataro kalnus ir net nestabtelkit Zhāngjiājiè. Avataro kalnai ne šiaip sau yra UNESCO objektas, kai tuo tarpu Tianmen yra stiklinis kiniškas popsas ir nereikia būti aplankius visų Kinijos stiklinių tiltų ir stiklinių tualetų gamtoje, kad šis objektas atrodytų nieko blatno. Aišku, faktas, kad tu atvažiuoji pamatyti gamtos, kyli į kalnus ir vis tiek matai aplinkos užterštumą, o ne miglą ar rūka, nepadeda, bet ir šiaip… Kalno gamta ganėtinai skurdi ir neįdomi, o pagrindinė atrakcija yra kelios atkarpos aplink kalną, kurių pagrindas – stiklas. Kitaip tariant, eini ir matai sau po kojomis bedugnę. Kai žiūri panikuojančių kinų reakcijas einant per tuos stiklus (po kojomis skylančio stiklo imitacija yra ne iš Tianmenshan meniu), atrodo juokinga, bet šiaip nepasirodė įdomu, baisu ar verta papildomo mokesčio (jeigu nenori, yra nemokamų keliukų aplinkui, nebūtina eiti per stiklinius tiltelius):
Be stiklinių tiltelių Tianmenshan atmintyje dar išlieka ir dėl šios skylės oloje, kuri mano apsilankymo dieną buvo paversta extreme automobilių užvažiavimo laiptais (ko gero „Red Bull“) varžybomis. Sunku pasakyti per kiek laiko automobiliai įveikdavo trasą aukštyn, bet faktas, kad su n žmonių pagalba žemyn jis buvo nuleidžiamas visą amžinybę, kol mes susiruošėm sėsti į autobusą ir nesibaigiančiais zigzagais lėkti dar ko pavalgyti, pasiimti tašes ir į autobusų stotį!
Aš jau minėjau, kad Kinijos kažkaip prisibijojau… Ir, kai žinai, kad jie nekalba angliškai, pasitikėjimo šalimi neatsiranda daugiau. Taip, japonai irgi nekalba, bet ten visos šalies filosofija yra „apie viską pagalvota“ ir beveik visada gali rasti kokias nors rodykles ar angliškus užrašus, kad paprastiems japonams netektų raudonuoti dėl savo anglų kalbos. Tai Kinijoj taip nėra… Ir net jeigu tu su savo hoteliu ir online šaltiniais sutikrini, kad tavo (paskutinis tądien) autobusas bus, tarkim, 19.00, dar nereiškia, kad taip ir bus. Šiaip Zhāngjiājiè yra toks miestiūkštis ir ne daugiau, net jeigu yra stotelė tarp dviejų labai turistinių objektų. Ir jų autobusų stotis tokia atitinkama – kažkas tarp paskutinės maršruto stotelės parko ir remonto dirbtuvių. Vos tik radom įėjimą į šią teritoriją kone iškart prie mūsų prisistatė taksi vairuotojas, kurio pagrindinis motyvas buvo „no bus, no bus“ (nėra autobuso). Nu ir velnias žino… Jau tamsu, jokių užrašų nėra, žmonės gal trys laukia (kažko). Šiek tiek desperatiškai pasiblaškom tarp vis atvykstančių/planuojančių išvykti autobusų liežuviais mojuodami kažką iš serijos „Wulan“, kas vietiniams, tikriausiai, skamba kaip kažkas tarp „wam am wam“ ir „blam blam blam“. O „no bus, no bus“ vis neatkimba ir reikia suprasti, kad kuo giliau į naktį, tuo desperacija tik didės ir atitinkamai kils taksi kaina.
Tiesa, paskutinį kartą kažkokioje panašioje situacijoje buvau įkliuvęs Vietname, tai gumos tempimas tada tik padėjo – aš aplink mane besisukiojantiems, angliškai nieko be „no bus“ nemokantiems dušmanams, vis rodžiau į laikrodį bandydamas pasakyti, kad jeigu iki „x“ neatvažiuos, tai važiuosiu su jumis, bet jie su kiekvienu tokiu paaiškinimu tik mušė kainą žemyn. Galiausiai, kai jau nei atrodė, kad iš šios stotelės dar važiuoja autobusai, nei buvo laiko laukti, sėdau ir papigiai ant moterolerio buvau pristatytas į išvykimo salę.
…bet prisimenant ankstesnę istoriją iš Pingyao (kur vyrukas autobuse rodydamas į savo nosį sakė „follow me“), panašiai iš serijos „wait here“ liepė ir depo darbuotojas po to, kai parodėm guidebook’uose, kur mes keliaujam. Na, liepė ir laukėm – savo padarėm, dėmesio sulaukėm. Čia, kaip man vienas bičiulis pasakojo savo techniką važinėjant Jeepneys (džipo ir mikriuko hibridas) Filipinuose: kuo anksčiau ir garsiai reikia pradėt klausinėt ar dar ne „x“ vieta ir tada tave perima vietiniai, kurie nuramina, kad ne, pasakysim kada. Ir iš tiesų, kadangi ir pats esu išbandęs šį keliavimo metodą, tai matai, kad net kai tave „šefavęs“ žmogus išlipa, jis perduoda kitiems, kad tavimi pasirūpintų. Šiaip reikia pripažinti, kad bent jau mano lankytose šalyse, jeigu tik žmogus nėra taksistas, hostelio savininkas, vaisių pardavėjas ar gidas (visi labai susiję su turistais), jis yra linkęs tau padėti, o ne tave apgauti. Ir aš labiau omenyje turiu būten Azijos šalis su kuriomis daug kam asocijuojasi skurdas, taigi ir plėšikavimas, apgavystės. Anaiptol. Viena nedaugelio vietų, kurioje nesijaučiau saugus ir nelabai norėčiau sugrįžti yra Filipinų sostinė Manila. Kaip bebūtų keista, daug iš ten gražių prisiminimų, nuotraukų, bet šiam gyvenimui gal ir gana.
Trumpinant istoriją – autobusas atvažiavo ir mes juo karštai išbildėjom. Gaila, kad dėl sportinio intereso neišsiaiškinom, kiek būtų kainavęs taksi, nes kelionė perkaitintu autobusu, tamsoje, važiuojant ratais kiek prailgo. Na, kiek ji gali prailgti, kai važiuodamas nulūžti.
Zhāngjiājiè nacionalinio parko papėdėje esantis Wulan miestukas kažkuo primena Kambodžos Siem Reap. Na, minus narkotikai, sukčiai ir prostitutės :) Tiesiog jų funkcija identiška – niekam savaime neįdomūs nei Siem Reap nei Wulan, bet juose apsistojęs vyksti į nuostabiausius UNESCO objektus: Angkor Wat šventyklas, bei Avataro kalnus (oficialiai jie taip nesivadina, tad pardon mano neoficialumą). Ir dažnai apsistoti juose kelioms naktims verta, nes kiekvienas šių objektų turi kelių dienų pass’ą ir veiklos, kurios per tas pass’o dienas net nelabai ir apžiosi.
Aš planavau, kad Avataro kalnai bus mano kelionės highlight’as ir būtent taip ir atsitiko. Pasakoti apie juos, fotografuoti, žiūrėti į nuotraukas… Na, tai neperteikiama… Čia, lyg Filipinuose ar kur kitur fotografuoti ryžių terasas (Filipinuose, tai yra ir UNESCO objektas, bet fantastiškų reginių galima pamatyti ir kitur). Atrodo negali atsižiūrėti, atsifotografuoti, bet paskui pasižiūri į tai, ką turi ir matai tik vieną – daug žolės. Tai panašiai Avataro kalnuose – bevaikštant jau ir šiaip po nuostabią gamtą sunku akis atplėšti nuo gamtos, plius visi tie keistų formų kalnai skendintys migloje (khe, khe, migloje, khe, khe…), bet vis tik tai tiesiog reikia pamatyti…
Beje, kodėl Avataro kalnai? Na, nes, jeigu esi matęs „Avatarą“, tai panašumą nesunku surasti. Pabrausinkit dar vaizdų internete „Avatar Hallelujah“, jeigu norisi tikslesnių vaizdinių nuorodų. Kiek teko skaityti, James Cameron, lyg ir nepripažįsta, kad savo filmo vaizdams inspiracijos sėmėsi iš Kinijos nacionalinio parko.
Keliavimas po šią teritoriją gan paprastas: nusiperki pass’ą ir varinėji su po visą parką lankstančiais autobusais išlipdamas tave dominančiose stotelėse. Aš net nenoriu įsivaizduoti, kas šioje vietoje dedasi piko laikotarpiais, bet akivaizdu, kad buvau puikiu laiku. Pavyzdžiui, jie turi tokia uber atrakciją parke, kaip, berods, greičiausias stiklinis (khe, khe, stiklinis) liftas. Liftas tave užkelia ten, kur reikia, t.y. arčiau pagrindinių objektų. Problema tik ta, kad užkylimas liftu kainuoja papildomai ir ne tiek jau mažai. Aišku, gali eiti pėsčiomis – viskas įmanoma, bet užtruksi 4-6 valandas vietoje… 20s. :) O štai, kad patirti tas 20s, pasak nuomonių internete, gali tekti laukti ir porą valandų. Aš tuo tarpu, tiesiog nusipirkau bilietą ir „sėdau“ į liftą. Dar ir vietą prie lango gavau, kas pagal lifto dydį, akivaizdu, pasisekdavo ne kiekvienam dvi valandas atstovėjusiam eilėje. Ir tokių papildomų keltų, gondolų, etc. parke yra ne viena, tačiau dėl vietos nuostabumo, turint laiko, būtų galima ignoruoti ir savaitėmis čia vaikščioti pirmyn–atgal, jeigu tik… Gerai žinai visus tuos kelius ir kaip bei kada jais galėsi pasiekti kokią autobuso stotelę, kuri parkui užsidarant išveš tave iš laukinių gūdžių miškų į civilizuotą Kiniją. Vieną dieną mes to ypač norėjom… Užsivaikščiojom, bet tikrai saugiu laiku pradėjom eiti pratryptais keliais kurios nors stotelės link. Iš pradžių ėjome lėtai, pasimėgaudami, vėliau greičiau, bet su kiekvienu danguje prigęstančiu liumenu žingsnis darėsi spartesnis ir virto lengva ristele. Takelio apačioje matėme kelią, tad nebuvo abejonių, jog judam ne kur nors gilyn į mišką, bet išsigelbėjimo link: matėme ten apačioje skubantį ir dar vieną turistą.
Kai jau atrodė, kad esame kažkur arti tiesos, paaiškėjo, kad autobusai čia nestoja, bet užtat ten stovėjo taksistas. Aišku, kad „no bus“, bet jo siūlyta suma irgi neatrodė patraukli. Vis tik bėgiodami nuo stoties, link stotelės prigavome paskutines „maršrutkes“ – tai nebuvo nemokami autobusiukai, bet tai nebuvo ir prabangus, apsimelavęs taksi. Išvažiavome jau visiškoje tamsoje, tokiose vietose greitai tamsta.
Ir vis tik šioje nuostabioje vietoje teko akis į akį susidurti su didžiausiu sutiktu gezu Kinijoje. Ir ne, tai nebuvo taksistas…
Kažkur belipant į kalną (gerai įrengtas medinis takas, etc.) pajutau, kaip kažkas krepšteli per kuprinę. Atsisuku – beždžionė ant turėklo. Na, jeigu kas matė beždžiones in action, o ne tik už grotų ar ant grandinės, tai žino, kad tai yra kūdikio proto sutvėrimai suaugusio žmogaus energijos/jėgos kailyje. Tai, kad padaras buvo vienas, tikėtina, reiškia ir tai, kad jis hierarchijoje yra kažkur dugne, tad gali būti ir psichinis, plius nepavalgęs. Aš kai atsisukau ir pamačiau tos beždžionės akis, manęs neaplankė mintis „o, kokia miela beždžionytė“, tik pradėjo smarkiau plakti širdis. Galvoju, na, aš, aišku, negaliu sau ramiai eiti, nes jau mata, kad šitam gezui kažkuo kritau į akį ir jeigu dar nepaprašė cigarečių, tai nereiškia ir, kad nepaprašys. Vis tik tas kelias akimirkas, kai atsisukau, beždžionė irgi pristabdė. Bet kadangi tai negalėjo tęstis amžinai, pabandžiau judėti žiūrėdamas į jos pusę. Jai šitas variantas patiko ir ji pradėjo judėti kartu su manimi, net artintis… Naiviai galvojau, kad gal čia yra kokios kameros (ir tuoj sulauksiu pagalbos) ar dar kokie žmonės praeis iš išgąsdins šitą padarą, bet ne… Ir tiesiog matau, kaip nepaisant nieko gezas eina ant manęs… Nesu tikras, kaip ir kas ten suveikė smegenyse tuo metu, bet užkišau ranką į buteliuko kišenę, kurioje į kelis celofanus buvo įvyniota prieš kelis įrašus apie Xi’An minėta duonelė. Mečiau ją kuo toliau nuo savęs ir gezui tas irgi patiko – jis nulėkė paskui tą duoną, lyg išbadėjęs. Draugė, buvusi per kelioliką metrų žemiau, tuo metu lengviau atsikvėpusi bandė kažką juokauti į ką jai riktelėjau „^$&%% “$^^$”^ “””!¬^&&& $%! tiktai greičiau, kol negrįžo“.
Dabar jau neatgaminsiu (už pinigus, aišku, atgaminčiau) ties kuriuo punktu yra daryta aukščiau esanti nuotrauka, bet tai buvo paskutinis dalykas, kurį teko patirti Avataro kalnuose ir niekaip kitaip, kaip „cherry on the cake top“ nepavadinsi. Buvo verta ir patirti, ir turint laiko būtų galima pakartoti. Praskrendi pro kalnus, kaip koks dronas, palikdamas apačioje visus gezus, ir supranti, kad patyrei tik mažytę dalelę šio gamtos stebuklo.
Parke yra daugybė „a must see“ vietų, apžvalgos aikštelių ir galima pasidaryti tokį „check“ maršrutą tik per jas (ir vis tiek, manau, per dieną nepavyktų net ir tų „a must“ sužiūrėti), bet nerekomenduočiau vien todėl, kad jos yra „a must“ visiems, įskaitant ir kinų turistams apie kuriuos aš rašiau pačiame pirmame savo įraše: atvažiuoja n autobusų, vienu metu išvirsta pora šimtų kinų, prisifotkina ir suvartoję kultūros šoka atgal ir vyksta į kitą objektą. Bet čia ne tokia, ne greito maisto vieta. Ir vis tik aš jau po truputį bandau neigti tai, ką rašiau tame pačiame pirmame įraše – kinai Kinijoje yra visiškai kitokie nei jie yra užsienyje. Aš, žinoma, patyriau mažą dalį Kinijos ir gali būti, kad kaimai keliaudami elgiasi kitaip, tik… kaimai ir nekeliauja. Tie, kurie gali sau leisti keliauti savo šalyje (skrydžiai, traukiniai, jau nekalbant apie turistinius autobusus, kainuoja visai padoriai net ir vakariečio piniginei), keliauja ir užsienyje. Tiesiog, matyt, kai viską stebinti Mao akis nebemato, tai gali atsipalaiduoti, šaibą nuleisti ir kitaip patriukšmauti – tai, ką tėvynėje daryti gali būti pavojinga. Niekad negali žinoti, juk net ir sienos turi ausis.
(Tęsinys…)