Kai nesulauki laiško gali atrodyti kitaip, bet rašančiajam tiek parašyti, tiek neparašyti laiškai yra vienodai svarbūs. Antrieji, kartais, net labiau. Parašyti, dažnai, būna daug lengviau nei neparašyti. Tiesiog paimi popieriaus lapą ir parašai. Nes nori parašyti, nes negali tylėti, nes žodžiai patys lipa ant popieriaus. Gali parašyti vienu prisėdimu, gali per kelis kartus, vis perrašydamas. Neparašymas, gi, kartais užtrunka visą amžinybę. Parašei, išsiuntei, baigta vs. neparašei, neparašei, vis dar neparašei ir, tikriausiai, dar ilgai neparašysi. Galvoje bardakas – visur netvarkingai išmėtyti suglamžyti popieriaus lapai, išsiliejęs rašalas. Gauni laišką ir, atrodo, kažką sužinai. Apie save, apie tau rašiusį žmogų, apie santykį tarp jūsų. O negavęs nesužinai? Jeigu rašau, reiškia radau mintims pavidalą, formą. Jeigu nerašau, gali būti, kad to, kas mano galvoje, neįmanoma perteikti žodžiais, kad bijau, jog gavėjęs to nesupras – lyg vien mojuodamas rankomis turėčiau papasakoti apie visatą. O ką tau, apie tave, mane, mus sako negauti laiškai? Manai čia mano problema, mano reikalas? Bet kitiems juk parašau. (Tik) tau ne.

p.s. Tikiuosi džiaugiesi negavusi mano laiško.