(pirma dalis) Geriausia iliustracija to, kaip mes multitaskin’am (switchtaskin’am) ir iš tiesų nesugebam to daryti – kalbėjimas telefonu vairuojant. Siūlau nuo to ir pradėti – paspauskit aukščiau esantį paveiksliuką ir pateksit į britų saugumo keliuose kampanijos THINK testą mobiliems vairuotojams. Gal nors tai suveiks? Pagrindinė žinutė ten, jog nepriklausomai nuo to ar telefonas laikomas rankoje, ar tai yra laisvų rankų įranga (kas tik parodo kelių eismo taisyklių formalumą ir atsilikimą nuo mokslo), kalbant avarijų tikimybė padidėja 400%, o reakcijos greitis sulėtėja iki 50% (blogesnis rezultatas negu, jeigu važiuotumėt lengvai viršydami leistiną alkoholio limitą). Žinoma, tai tik statistika ir galima toliau naiviai tikėti, jog esate išskirtinis ir netapsite skaičiais žuvusiųjų arba nukentėjusiųjų lentelėje.

Ir vis tik, kas realiai vyksta mūsų smegenyse, kai vienu metu bandome atlikti kelis darbus? Michael Posner “Trinity” modelyje išskyrė tris smegenų veikimo pakopas:
– Nuolatinis budėjimo režimas (smegenys budrauja priimdamos informaciją iš išorės laukdamos kažko netikėto)
– Orientacija (jeigu kažkas įvyksta, smegenys bando suprasti kas įvyko, kaip tai klasifikuoti, stengiasi surinkti daugiau informacijos)
– Vykdymas (nusprendžiama ką daryti)

O štai kaip vyksta switchtasking’as. Įsivaizduokit, kad sėdate prie prekių ženklo įvedimo į rinką strategijos… O po kelių akimirkų gaunate el. laišką iš kurio antraštės suprantat, kad vadovas reikalauja informuoti, kodėl jūsų partneriai gavom trim silkių dėžutėm mažiau negu žadėta.
1. Aliarmas. Kraujas patenka į prefrontalinę žievę – praneša, kad tuoj reiks kažką daryti (strategiją, po velnių!).
2. Aktyvacija. Smegenims siunčiami du signalai: vienas koduoja informaciją, kitas – ieško užduočiai atlikti reikalingų neuronų.
3. Atsitraukimas. Smegenys sulaukia aliarmo (el. pašto), jog reikės vykdyti naują užduotį ir atšaukia anksčiau vykdytą užduotį.
4. Aktyvacija (vėl du signalai, tik šį kartą tie, kurie reikalingi sureaguoti į el. paštą).

Norit tikėkit, norit ne, bet šis procesas vyksta kiekvieną kartą, kai bandom peršokti nuo vienos užduoties prie kitos. Tai yra, jeigu jūs važiuojat automobiliu ir kalbate telefonu, jūs nuolat atsijungiate nuo vairavimo, kad bendrautumėt ir tuo pačiu nuolat atsijungiat nuo bendravimo, kad vairuotumėt. Jeigu pokalbis telefonu yra ne apie orą, bet bandymas kurti svarbius veiksmo planus, avarijos dievas žvengia jūsų bagažinėje.

Aš vis prisimenu tipiškus projektų vadovų “mažyčius” prašymus. Na, čia kai tu sėdi prie rimto darbo, o jie prieina ir sako: Pauliau, aš tau atsiunčiau ten tokį ymeilą, ten klientas prašo vietoj bulviakasis sugalvoti kokį emociškai labiau kabinantį žodį. Nu ten nedaug, kokius 2-3 sugalvok ir viskas”. Darbas iš ties atrodo nedidelis. Jam padaryti reikia ne daugiau 5 minučių, tačiau… Jeigu aš dirbu prie rimto projekto, tai per valandą įvairia reikalinga informacija esu užpildęs visą savo darbinę atmintį (taip geriausiai įsivaizduoti vietą, kurioje vyksta galvojimas). Toks prašymas tolygu atminties išvalymui. Gloria Mark tyrinėjusi multitasking’ą darbo vietoje, sako, kad vidutiniškai prireikia 25 minučių, jog  pilnai sugebėtume grįžti nuo telefono skambučio prie anksčiau dirbto darbo.

Vienas žinomiausių eksperimentų šioje srityje buvo atliktas Stanfordo universitete, štai trumpas jo video pristatymas:

Stanfordo tyrėjai bandė atsakyti į klausimą, kodėl psichologijos literatūrai teigiant, jog žmogus negali multitaskin’ti, matome tiek daug “puikiai” multitaskin’ančių žmonių. Tam jie tyrė dvi grupes žmonių – vienus, kurie teigė esantys puikūs multitasker’iai ir tuos, kurie savęs tokiais nelaikė. Jie bandė išsiaiškinti tris dalykus:

– Galbūt multitaskeriai sugeba geriau filtruoti informaciją? T.y. jie sugeba nesiblaškydami dirbti savo darbą, nors už sienos viršininkas kaip tik aptarinėja jo atlyginimo mažinimą. Atsakymas buvo klipe, teste su raudonais/mėlynais stačiakampiais. Nors tiriamųjų prašė nekreipti dėmesio į mėlynus ir tiesiog pasakyti ar du kadruose rodomi raudoni stačiakampiai yra tose pačiose vietose ar kažkas pasikeitė, multitasker’iai tuo blogiau atliko užduotį, kuo mėlynų figūrų atsirasdavo daugiau (nors į jas net nereikėjo kreipti dėmesio).

– Galbūt mulitasker’iai geriau organizuoja informaciją, t.y. jų darbinė atmintis yra geresnė? Tam buvo rodoma skaičių/ raidžių seka (po vieną): 6 > 5 > 9 > 1 > 6 > 9 > 4 o tiriamieji kaskart turėjo pasakyti, kokį skaičių jie matė prieš tris kadrus. Vėl gi – multitaskeriai pasirodė blogiau.

– Galbūt multitasker’iai tiesiog geriau (greičiau) perjunginėja (switchtaskin’a) užduotis? Tam ištirti būdavo rodomi skaičių/raidžių deriniai: 7D > 8A >9E > 6C ir t.t. o tiriamieji turėjo viename etape pasakyti ar skaičius lyginis ar ne, kitame – ar raidė yra balsė, ar priebalsė. Užduotis po kas kiek laiko būdavo keičiama. Pagal logiką, geresni multitasker’iai tiesiog turėjo greičiau reaguoti į pasikeitusią užduotį ir atsakymą pasakyti greičiau. Ir vėl ne – jie tai atliko nepalyginamai lėčiau.

Štai ir atsakymas apie žmonių, kurie teigia, kad jie gali multitask’inti multitasking’o galimybes. Blogiausia, kad multitask’inant ne tik krenta produktyvumas, bet ir didėja klaidų procentas, ką iliustruoja lentelė iš John Medina knygos “Brain Rules: 12 Principles for Surviving and Thriving at Work, Home, and School”:

Tai kur dingsta mūsų produktyvumas? Kažkur switchtasking’o ir nežinojimo apie smegenų darbo specifiką kuluaruose.

Bet jeigu labai reikia, gal vis tik galim tapti geresniais multitasker’iais? Cinikai sako, kad galim. Automatizuodamiesi. Tai yra, jeigu multitaskint galim tik atlikdami jau atidirbtus veiksmus (kepant, lyginant), tai gal galim automatizuoti dar kažką? Pavyzdžiui atsakymus į klausimus “Kaip tau sekasi?”, “Ar tu mane myli?” ir pan. Tai galima pasiekti , bet tada bus malšinama empatija, kūrybiškumas, o mes pradėtume elgtis, kaip elektroninis laiškas. Sakoma, kad naujoji karta (arba internet natives, kuriems dabar iki 30 metų) praranda kūno kalbos įgūdžius ir nebežiūri į akis – šios jų sąvybės/funkcijos tiesiog nunyksta.

Jau minėtas Dave Crenshaw reziumuodamas multitasking’o/switchtasking’o problemas siūlo:
– Neleisti būti valdomiems technologijų, bet patiems jas valdyti. Jeigu negalit nė valandos nepatikrinę el.pašto arba facebook’o, reiškia, kad jūs esate valdomas. Gal einant į brainstormingo sesiją kompiuterį ir mobilų telefoną galima palikti stalčiuje?
– Suplanuoti tai, ką įmanoma suplanuoti. Tai yra, pabandykit visus informuoti, kad el.paštą patikrinsit tik ryte ir tarp 15-16 valandos, o nuo 13 iki 15 būsit svarbiam susitikime ir jus trukdyt galima tik gyvybės ir mirties klausimu.
– Svarbiausia yra žmogus. Gal tikrai, jeigu nekalbėt apie dėl multitaskinimo padarytas klaidas, kurios nusineša žmonių gyvybes, kelios klaidos ataskaitoje nėra taip blogai, kaip dėl dėmesio dalinimo nutrūkę arba suprastėję santykiai su žmonėmis, ypač brangiais. Tikrai, kas iš tų sušiktai prabangių net mylintis dirbant uždirbtų BMW, jeigu su jumis jais niekas nenori važiuoti?