Kadangi mano skaidrės darytos pranešimui LOGIN’ui šia tema buvo labiau skirtos salei apšviesti negu išsinešimui, bandau trumpai atgaminti pagrindines mintis, kurios tikiuos ne tik prisidės prie produktyvumo didėjimo ir noro multitask’inti mažinimo, bet ir išgelbės vieną kitą gyvybę. Rimtai.

Greitas gyvenimo tempas ir multitasking’as yra lyg sukurti vienas kitam, tačiau tyrimai rodo, kad kuo daugiau užduočių bandome atlikti vienu metu, tuo realiai jų atliekame mažiau. Štai, kaip tai atrodo pavaizdavus grafike:

Logiškai atrodo paaiškinimas, kad kuo daugiau multitask’iname, tuo geriau tai sugebame daryti. Todėl dažnai gali girdėti: mano vaikas tai ir muzikos gali klausytis, ir žaidimus žaisti, ir susirašinėti su draugais, ir pamokas vienu metu daryti gali. Negali. Taip tik atrodo, tačiau paskaičiavus jo darbo efektyvumą, gautume labai skystus skaičius. Kodėl taip yra?

Todėl, kad multitask’inti žmonijai ilgą laiką tiesiog nereikėjo, nebuvo galimybių. Mes kalbame apie tai, kad penkiolikmečio smegenys geba multitask’inti nes jis tai daro visą gyvenimą. Tas tiesa, bet praleidžiame faktą, kad visas jo gyvenimas tėra penkiolika metų, tuo tarpu mūsų, vien kaip Homo sapiens, smegenys formavosi ir įgavo dabartines sąvybes per 200 000 metų. Ir joms nei reikėjo tapti, nei jos tapo panašiomis į dviejų ar keturių branduolių Intel procesorius.

Dave Crenshaw knygoje “The Myth of Multitasking: How “Doing It All” Gets Nothing Done” sako, kad tokio dalyko, kaip multitasking’as išvis nėra. Susipažinęs su jo ir kitų šioje srityje dirbančių žmonių teorijomis, esi priverstas sutikti.

Jeigu laikytis nuomonės, kad multitasking’as yra žmogaus sugebėjimas/bandymas daryti kelias užduotis vienu metu, tai akivaizdu – galim. Žiūrėti “Titaniką”, valgyti vakarienę ir dar facebook’e brūkštelt, kad nuo Di Caprio vaidybos vemti verčia. Pavalgom, informuojam ir dar susipažįstam su “Titaniko” medžiaga.

Dave Crenshaw tai vadina background tasking’u. Po šiuo terminu puikiai telpa ir dar vienas mitas – kad moterys mulititask’ina geriau. Daryti pietus, kalbėtis su drauge ir prižiūrėti vaiką tuo pačiu metu (ar jos ne šiose srityse praktikavosi šimtus tūkstančių metų?). Tiesa, kiek mūsų kartas nuo karto turėjom mėgautis pridegusiu maistu, palieku individualiem prisiminimam…

Tačiau tai, ką miniu, nėra didelio informacijos apdorojimo reikalaujančios užduotys. Mes jau “atkalę” kada reikia apversti mėsos gabalą, o rankos automatiškai lygina baltinius. Visai kas kita, kai turi sukurti šūkį, atsakyti į raštą ar sukurpti strategiją prekių ženklo įvedimui į rinką. Kai užduočiai atlikti reikia ne standartizuoto impulso iš smegenų, o individualaus, reikalaujančio informacijos apdorojimo, mes galim atlikti tik vieną užduotį vienu metu. Štai kodėl Dave Crenshaw tai, ką mes esam įpratę vadinti multitasking’u, įvardina kaip switchtasking – skirtingos užduotys vykdomos ne paraleliai vienu metu, bet viena po kitos. Mes išjungiam vieną užduotį ir įjungiam kitą. Šito perjunginėjimo pasėkmes jau matėte grafike viršuje, o kad tai nebūtų tiesiog faktai, kuriais reikia patikėti, šiek tiek plačiau apie tai, kaip realiai veikia mūsų smegenys susiduriančios su keliomis užduotimis vienu metu.

antra dalis ir komentarų skiltis (kad nepasiklystų) rytoj, antradienį.