Pamenu po vieno mmpsuf (kas yra Eglė Sirvydytė ir Aivaras Ruzgas) koncerto užsinoriu internete pasidalinti mobiliu telefonu padarytu naujos dainos įrašu. Prasideda virtualios derybos tarp dainos ir šio įrašų autorių, kuris nori išsiaiškinti naujojo kūrinio pavadinimą. Kelias valandas trunkantį susirašinėjimą apibūdina, jog vienas nesako pergyvendamas kad sugrojo nekaip, kad gal kiek per panašu į “Radiohead”, kitas gi grąsindamas, jog jeigu negaus šios dainos pavadinimo, sudės visas. Kad ir be pavadinimų. Pavadinimą išsiaiškinti pavyksta, tačiau kūrinys į naująjį albumą nepatenka. Nes, o bet. Nes “prastas įrašas”, nes “dar ne”, nes “jau greitai”, nes “perrašinėjam”, nes jeigu ne tobulai, tai geriau išvis nereikia. Jeigu neseki, ką šis kolektyvas daro, gal ir nieko vieną dieną sulaukti subrandinto, išnešioto darbo, tačiau žiūrint iš arčiau, viskas panašėja į 18 mėnesių užtrukusį nėštumą. Jau norisi sveikinti, bet vis dar ne, dar ne…

“Retina”, antrasis oficialus (ir virtualus) grupės įrašas pasirodė jau prieš kurį laiką, tačiau aš tiesiog nemoku “ant karštųjų” aprašinėti naujų albumų. Nes žinau, kad meluosiu, jog pasakysiu ne visą tiesą, nes viskas turi susigulėti, nes kuo aš blogesnis už tuos, kurie užtruko įrašinėdami albumą?

Pamenu, kai 2010 metais James Blake išleido tris EP, kiekvienas atskirai buvo giriamas, tačiau retai kur pateko į metų top’us, nes EP, tai ne albumas – kas, jog sulipdžius visus tris gautųsi net šiek tiek daugiau nei viengubas CD. Gal tai ir mano problema, tačiau iš tų trijų mini albumų šiuo metu nepamenu visiškai nieko. Skirtingai nei nuo kitais metais išleisto pilno studijinio albumo. Besimėgaudamas “Retina” ir ankstesniu “Expeditors”, viliuosi, jog ilgainiui išleidus pilną studijinį albumą efektas bus panašus. Ne tai, kad minimi mmpsuf mini albumai yra neįsiminti, kiek tai, jog dar jaučiasi eksperimentavimas, ėjimas kažko link – kristalizavimasis su potencialu. Lyg kino plakate greta pavadinimo, mmpsuf reziumuoja albumą kaip “for beauty no matter how sad” ir gražiausiai momentais jie yra būtent tai. Tiek šiame, tiek ankstesniame albume. Tačiau yra ir kitokių momentų.

Eglės balsas tarytum galinėjasi su Aivaro elektronika. Vienas dažnai technologiškai šaltas, gal net kiek agresyvus, kitas gi – trapus, bet galingas ir visa apimantis. Tai lyg du skirtingi garso takeliai, dvi gyvenimo, pasaulio pusės. Lyg žiūrėtum į tėvų paliktų vaikų nuotraukas ir tuo pačiu mintyse šypsotumeis žinodamas, jog kažkur yra žmonės, kurie priims juos, taps naujausiais tėvais. Kad nesvarbu, kur bepažvelgtum, visame kame galima įžvelgti kažką gražaus.

Bjork (kuri kaip ir “Radiohead” tikrai sukasi galvoje beklausant “mmpsuf”) kažkada yra pasakius, jog ji negali dirbti su prodiuseriu, kuris nesugeba išgauti plunksnos nukritusios ant rožinio drambliuko nosies garso. O štai “for beauty no matter how sad” išreikšti muzika mmpsuf’ams pavyko.

Ir vis tik turiu lūkestį, jog trečiajame EP “mmpsuf” atsisakys kompozicijų, kuriose nėra Eglės/Aivaro varžymosi, dings kompozicijos, kurioje 100% tamsi, beviltiška melancholija apvilkta pilkai mėlyna elektronika yra grožis nebent ta prasme, jog yra yra dalis to gražiausio dalyko šiuo metu kuriamo Lietuvoje. Dar jeigu trečias EP būtų lietuvių kalba, nulenkčiau prieš kūrėjus galvą, nes bandymai užkariauti pasaulį net nepabandžius užkariauti Lietuvos, nuoširdžiai užpiso. Eglei, kuri pradėjo nuo dainuojamosios poezijos, tai turėtų būti ir artima, ir nelabai sunku.

Abu albumus nemokamai perklausyti/atsisiųsti galima http://www.mmpsuf.lt/