Jei kada pasiklysite meilėje ar truks aiškumo, kaip čia viskas veikia, o paaiškinimas “meilė tiesiog atsitinka” netenkins, užmeskit akį į Frank Tallis knygą “Love Sick”. Kaip teigia knygos autorius, įsimylėjeliai dažnai nusipelno maniakinės depresijos diagnozės, o jų simtomų sąraše tokios grožybės, kaip: nemiga, hyperaktyvumas ir apetito praradimas. Kaip teigia Northwestern universiteto psichologas Eli Finkel, įsimylėjimas verčia, kitu atveju normalius, žmones daryti kvailiausius dalykus, o evoliucinės antropologijos atstovė Helen Fisher prideda, kad įsimylėjimo metu organizme padidėjęs dopamino kiekis gali paskatinti imtis rizikos, apie kurią kitu atveju net negalėtume pagalvoti. Pasak Fisher, mūsų smegenys tiesiogine ta žodžio prasme yra sukurtos pamesti galvą dėl meilės (“built to fall in love”), nes tai yra mūsų evoliucinis interesas tuos dvejus metus, kol sutinkam išrinktąjį, susitikinėjam, flirtuojam ir darom vaikus, nemąstyti blaiviai – antraip atėję į protą galim prarasti bet kokį interesą užsikrauti vaiko auginimo nepatogumą. Tallis sutinka, teigdamas, jog mūsų smegenys iš ties yra sukurtos taip, kad psichopatologinį romantinį apsėdimą atlaikytų tik tiek, kiek reikia, jog užtikrintume genų perdavimą iš kartos į kartą.