Jau po kelių dienų praleistų Kambodžoje, buvau praradęs bet kokį norą likti žemyninėje Azijoje. Ir karšta čia, ir žalumos karštuoju periodu trūksta. O dar tas tuk-tukininkų įkyrumas bei šiaip lupikavimas, kyšininkavimas. Ir vis tik aš nesu pusėje tų, kurie sako, jog užsieniečiams kainos turėtų būti tokios pačios, kaip ir vietiniams. Kažkodėl taip sakantys gatvėje nemiega ir iš $100 per mėnesį negyvena. ‘skant norisi gauti geriausia, atsisakant blogiausio.
Aišku, viskam yra ribos. Todėl dažnai prieš ką nors pirkdamas (prekę, turą, paslaugą) bandai išsišniukštinėti, kiek kiti už tai mokėjo. Prisėdi, panaršai internete naujausių atsiliepimų ir šiauši į miestą su kiek geresne orientacija.
Bet, pamenu, skaitau vienos amerikietės įspūdžius iš Mianmaro. Su susižavėjimu aprašo kokį puikų papuošalą atrado kažkurio tai miesto turguje. Sako paklausiu kiek, atsako, kad $35. Pasakau, kad $15 ir pardavėja sutinka. Šio neįtikėtinai gražaus pirkinio aprašymas baigiasi lengvu atsidusimu, nes kitą rytą amerikietė suprato, jog tikriausiai galėjo nusiderėti ir iki $5.
O šiandien Cho Benh Thanh turguje (Ho Chi Minh City, Vietnamas) pats girdėjau, kaip nutukęs amerikonas, tikriausiai negailintis $10 sušiktam hamburgeriui savo gimtojoje šalyje, čia neperka vaikui kepurės už $3, nes kaip jis pats sako: “manau, kad kur nors tokią galima rasti ir už $1”. Nu joptararai. Tai gal dar ir rinkinį “Tapkės + kepurė + prinokęs sultingas mangas” už dolerį kažkur galima nusiderėti?
Vakar kaip tik apsipirkinėju mažoje Ho Chi Minh City centrinės gatvės maisto parduotuvėje ir matau, kaip į prieš mane perkančio europiečio pusę iš gatvės jau tiesiasi rankos. Keli “no” nieko nepadeda ir rankos pirštai jau kone lenda į piniginę rodydamos į grąžą. Absoliutus naglumas, kuriuo šioje šalyje be šio atvejo nelabai ir mačiau. Tai vat tokiem “biezdielnikam” lyg ir nesinori duoti, bet argi skauda sumokėti šiek tiek daugiau gatvės prekiautojui? Garantuoju, kad net šiek tiek nulupdamas dvi dešimtis užsieniečių kasdien, bilietui į JAV arba Europą jis nesusitaupys ir geriau už tave negyvens.
Prie jau minėto Benh Thanh pats perku užkandžiui išdarinėtų vaisių. Klausiu po kiek pomelai ir jackfruit (gal dėl to, kad jų nėra Lietuvoje – baisulingai skanus banano ir ananaso mišinys). Sako po 30 000, kai 20 000 vietinių lygu $1. Sakau paimsiu abu, bet už 50 000. Sutinka, nusiperku. Tikiu, kad ir už 40 000 buvo galima paimti, bet ai… Dvi plastikinės dėžutės šviežių vaisių už $2.5 – ar čia man daug, pagalvoju? Arba dviejų valandų kelionė šunkeliais už $6. Arba pusdienio ekskursija už $10 (įskaitant vairuotoją, benziną)? Tikiu, kad su tais, kuriems kiekvienas doleris yra svarbus, gali nusiderėti beveik iki savikainos (vis geriau negu nieko), tik man klausimas tada ar pasinaudodamas žmogaus nepritekliumi, tokiu atveju pats netampi beširdžiu lupikautoju?