Ne paslaptis – 2 laimingiausiems šios vietos lankytojams birželio 30 d. Lenkijoje, Poznanėje, pavyko apsilankyti „Antony And The Johnsons“, Devendra Banhart, „Coco Rosie“ ir „Animal Collective“ pasirodyme. Ir aš buvau „Americana na Malcie“ koncerte. Beveik 2 paras nemiegojau, nieko nevalgiau, nieko negėriau, bet gero laiko turėjau! O dabar apie viską trumpai…

Veiksmas prasideda 22.00 Vilniaus geležinkelio stotyje. Ten jau laukia gerokai man kelionę apkartinus pakeleivė. Žinia, bilietas jai buvo išprašytas „po pretekstu“, kad man reikia vertėjos. Ši pakeleivė mane paliko po ~3 valandų kelionės, prie Lenkijos sienos – pasirodo, paliko… Tpfu, ką ten paliko – piktybiškai nepasiėmė paso. O šventas naivume!!! Dėl šios priežasties daug informacijos iš spaudos konferencijos nebus – gi Antony kalba švariausia lenkų kalba! Iš ten išsinešiau tik Antony paaiškinimą apie jį apšildančias (taip, jis buvo pagrindinė, o ne viena iš … festivalio žvaigždžių) ir jam neleisiančias atšalti grupes.

Pasirodo, jis juos tiesiog pasikvietė pasirodyti kartu. Su Devendra jį jau seniai sieja muzikiniai ryšiai – puikią „The Lake“ (Live) versiją galima rasti jo rinkinyje „The Golden Apples of the Sun“. Iš tos pačios „chebros“ ir „Coco Rosie“, kurių paskutiniame albume „Noah’s Ark“, Antony kartu atlieka „Beautiful Boyz“. Na, o „Animal Collective“ – jie tiesiog jam patinka, jam tai įdomu. Beje, viename interviu Antony kalbėjo apie muzikinę įtaką… Paminėjo, berods, „Bjork“, kuri siekdama išsaugoti stiliaus, atlikimo unikalumą, vengia klausyti kitų grupių. Į tai jis suregavo: „I can‘t.. I just can‘t“. Nesvarbu.

Po konferencijos išeinu apsidairyti. Keli „Maltos“ festivalio renginiai vyks pačioje pilyje (Zamek), bet ne šis koncertas. Scena įrenginėjama greta jos. Šalia gražus parkelis. Atgulu ant vieno iš jų – reikia nors akimirką pailsėti. Tuo metu prasideda repeticijos, „soundcheck“ – visa tai už 100 metrų nuo mano „miegamojo“. Kartu su koncertu, tai 2 geriausios valandos šioje kelionėje… Beje, aišku, niekas negalėjo žinoti, bet… Jeigu kas būtų važiavęs „naxaliavu“ – labai neprastai būtų pasimėgavęs garsu ir vaizdu iš to parkelio. Bet kas galėjo žinoti?

~20.30 prasideda koncertas. Pirmasis pasirodo Devendra Banhart su dainingais bičiuliais. Neegoistiškas pasirodymas. Šią dainą sukūrė …. – klausom kaip dainuoja į šunį iš kažkokio animacinio filmo panašus teksasietis „ryža“ barzda. Vėliau vokalą pademonstruoja koncerte vienintelis multiinstrumentalistu buvęs ilgaplaukis. Viskas gerai – kiekvienas pasirodymas savyje neša tą pačią „folk-aš vis dar prisimenu gėlių vaikus“ dvasią. Atitinkamai ir instrumentuotė – kone pusę dainų, keturių žmonių kompanija atliko 3 gitaromis. Devendra skamba mistiškai, jo lyg pro sukastus dantis sklindantis vokalas priverčia ištempti ausis, bet ugnelės jo pasirodymas neįžiebia – be didelio entuziazmo, tyliai, ramiai jis atidirbinėja savo dalį. Pasirodymo vinimi galima įvardinti momentą, kai pareiškęs, kad turi atliekamą gitarą, Devendra į sceną išprašė vieną lenkaitį, kuris atliko savo „pagrebnojiškas“ eiles. Lenkai „dėjo į kelnes“, muzikantai parūpino ritminę dalį, o man atrodė, kad ši, pasak DB mylimiausia, dalis pačių muzikantų akyse atrodė kaip tūkstantąjį kartą matoma skalbimo miltelių reklama.

Visi žinome dėl ko čia susirinkome… Vis tik šis koncertas – lyg ir oficialus festivalio atidarymo renginys. Rėmėjams, snobams ir tūkstančiams tikrų gerbėjai ilgai laukti neverčiami – iš karto po monotoniško Devendros pasirodo Antony And The Johnsons. Jų penki. Norisi sakyti, kad pirmu smuiku ten grojo Antony, bet ne – smuiku grojo kitas vyrukas. Antony, ištikimai, prie fortepijono. Be jų turim gitaristą, bosistą ir vieną moterišką sielą, grojančią violončele. Po šio pasirodymo studijiniuose įrašuose kai ko man visada truks – gitaros. Ten yra jis ir jie. O čia – Antony, gitara ir jie. Ne šiaip sau gitaristas sėdėjo arčiausiai. Kartais galėjai matyti kaip jie susižiūri ir, atitinkamai, po kažkurios pianino natos įstodavo gitara. F*** kaip gerai…

Konferencijos metu jis buvo vos už kelių metrų. Ne stambus monstras, kaip kažkodėl galvojau, bet drimba berniukas su kepure nuo saulės. Dar ilgai nepamiršiu jo einančio iš pilies. Kartu su iš veido nepažįstama mergina, jis atrodė kaip stambi, nepasiturinti namų šeimininkė sekmadienį einanti pasivaikščioti po „Harrods“. Dieve, ta pigi raudona tašytė…

…Akivaizdu, kad koncertui specialios aprangos jis neatsivežė. Juodos kelnės, marškinėliai ir skarelė, kuri labiau panašėjo į nosinę. Bent kepurę nusiėmė… Yra stilingų transvestitų ir yra ne – Antony arčiau antrųjų. Beje, kalbant apie transvestitus/transseksualus. Pradėjęs „For today I am a boy“, jis bent 7 minutėms atitrūko nuo muzikos ir kalbėjo apie tai. Ne moralizavo. Juokėsi, šypsojosi, linksminosi su publika. „Man pasisekė“ – teigė jis – „Aš gyvenau tokioje aplinkoje, kur būti kitokiu ok“. Siūlė apsilankyti kitokiose vietose, pamatyti kitokius žmonės, pažinti, nes tai yra/gali būti fun – visai kitaip. Keisčiausia, kad į šias šnekas katalikiškos Lenkijos publika reagavo labai šiltai. Kita vertus, prisiminęs liūdną patirtį kalbėti su jais anglų kalba, galiu pagalvoti, kad dauguma tiesiog nieko nesuprato. „One day I’ll grow up, I’ll be a beautiful woman…“. Antony paskutinį kartą grįžta su prisiminimais apie pasirodymą Ispanijoje. „Įdomu, kai tu matai penkis gražius ispanų vaikinukus, linguojančius į ritmą ir dainuojančius šiuos žodžius. Įdomu, jie supranta, ką dainuoja? Na, žinoma, tai labai gražu“ – juokiasi Antony.

Be gitaros iš įrašų negalima pagauti dar vieno dalyko – jo paties. Veido išraiškos, emocijų… Kai žiūri į jį iš arti, klausais, jis primena mažą berniuką, kurio svajonė (nesvarbu kokia) išsipildė. Ir jis dainuoja apie tai. Vaikas didelio vyro kūne. „Dreams come true…“. Žiūrint iš arti buvo ir graudu, ir džiugu. Bet tai buvo tik viena jo pusė…

Dalis songlist‘o, kurią atsimenu:

* Nežinoma * Cripple and the Starfish *My lady story * For today I am a boy * Spiralling * You are my sister * The Lake * Twilight * Hope There‘s Someone

Kaip ir kiti koncerto dalyviai, Antony neišėjo bisui. Lenkai norėjo daugiau, bet ar tą „triukšmą“ galima pavadinti panašiu į prašymą sugrįžti, nežinau… Prieš atlikdamas paskutinę dainą „Hope There‘s Someone“, jis paguodė, kad mūsų laukia įspūdingas „Coco Rosie“ sesučių pasirodymas. Jau repeticijų metu atrodė, kad jos tai gali… Tiesa, panašu, kad prieš koncertą jos išbandė kraštutinumus, ypač vokalinius-operinius, kurių koncerte nelabai ir prireikė. Kuo jos kitokios nei albume? Turbūt energija, šou, žaismingumu ir juoduku. Ritmo mašina, synth – pagrindas ant kurio statoma muzikinė dalis. Ji labiau tinka šokiams, vakarėliui, o ne įdėmiam klausymui. Teisinga – tam yra albumas. Scenoje jos pasirodė lyg 2 draugės iš to paties „barako“ kambario. Viena su kaspinu plaukuose, kita šiaip su naktiniais. Jos taip ir elgėsi. Pirmoji, man kiek panaši į vieną „Draugų“ heroję“, nenustygo vietoje – nuo grojimo puodeliais iki breiko. Kalbant apie „Draugus“. Man įstrigo vieno jų – Roso gabumai groti sintezatoriumi. Na, žinote, šuniukų, kosminių laivų garsų leidimas ir braukymas per klavišus. Jos irgi taip daro (atrodo, kad ir albume), bet… Atvirai iš to juokiasi. Jų pasirodymas tai formulės „atskirų dalių suma ne visada lygi visumai“ įrodymas. Unikalūs balsai, „freaky“ projekcijos, repuojantis ir … negriukas, kuris visiškai prie jų netinka – visumoje tai virsta neįtikėtinu šou.

Repeticijos metu blogąja prasme užstrigo „Animal Collective“. Jie buvo pirmieji, tad, suprantama, kad garsas buvo tragiškas. Blogiausia, kad būtent tokiam garsui esant jie ir baigė repetuot. Reziumuojant – jų repeticija buvo tokia prasta, kad natūraliai ilgainiui tai atsirūgo koncerto metu. Vyrukai tikrai daugiau nei pusvalandį net nesugebėjo pradėti pasirodymo – problemos su technika. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Scenoje ir vėl pasirodo Antony su viena iš „Coco Rosie“ merginų. Ir jis tiesiog daro „fun“, „šou“. Ir tai visai kitas Antony…

Ne verkiantis, ne berniukas (nors vėl užsidėjęs kepuraitę nuo saulės į jį supanašėja), bet šoumenas gerai leidžiantis laiką, besilinksminantis ir linksminantis kitus. Kelių dainų „playlist‘o“ neprisiminsiu, bet pirmoji daina buvo iš Whitney Houston repertuaro. OK, štai ir „Animal Collective“, kurie nuo pat pradžių įtariau, kad turės specialią užduotį – išvaikyti minią.


Pirmos kelios dainos (dar sugebu suprast, kad iš paskutiniojo albumo) ne tik, kad nieko blogo nežada, bet atvirkščiai – užveda mėgautis scenoje vykstančia beprotybe ir energija. „Animal Collective“ – tai grupė-projektas. Niekas per jėgą jų nesubūrė, bet tuo pačiu jie turi savo muzikinius projektus. Šiame sąstate jie tiesiog eksperimentuoja, išsilieja. Malonu klausyti, malonu ir žiūrėti. Rimtai. Deja, vos tik baigiasi „žinoma“ dalis, vyrukai taip įsijaučia, kad 8-10 minučių improvizacijos ima panašėti į repeticiją – žiūrim, kas gausis. Tai irgi gerai, bet… Ateityje pasirinkčiau albumą, bet ne koncertą.

Viskas. Maždaug kokių 4 val. renginys baigėsi. Bendrai – faktas, kad renginiai, kuriuose dalyvauja n grupių yra geri „paragavimui“. Džiaugiuos, kad pamačiau Devendra, „Coco Rosie“, „Animal Collective“, bet… Pavyzdžiui, Antony akivaizdžiai pritrūko. Tuo metu, kai koncertas baigėsi, jis turėjo tik įpusėti. Gi reikia įsivažiuoti, įsijausti… O čia „bach“ ir pabaiga! Iš karto po koncerto su pakeleive* vienbalsiai nutariam, kad Antony reiks pakartot. Tikėkimės, kad ne kartu..

*- Turima omenyje ta pati pakeleivė su kuria išvykau. Grįžo mergina namo, pasiėmė pasą ir lėktuvu, kiek pavėlavusi į Devendros pasirodymą, atlėkė į koncertą.

Daugiau FOTO:
http://public.fotki.com/pauliusR/litwiny_na_malcie/