Chennai, Indija.

Jau savaitė Indijoje, bet iki šiol taip ir neradau laiko nors įžanginiam įrašui. Apie nuotraukomis perpildytą tekstą net nėra kalbos – paveda ir hosteliuose esantis wi-fi, ir net turimos dviejų operatorių SIM kortelės. Bet Indija kol kas nepaveda.

Prisimenu, kad norėjau spjauti į Indiją vos pradėjęs vizos gavimo procedūrą. Pačioje Indijoje nesusipratimų irgi apstu, tačiau nuo blogiausių girdėtų scenarijų – toli. Prisideda prie to ir faktas, kad jau išmaišyta nemaža dalis Pietryčių Azijos, tad jeigu čia, kas ir yra kitaip, tai nebent ta -iau prasme – nešvariau, chaotiškiau, etc. Bet tuo pačiu ir skaniau, egzotiškiau, įdomiau. Faktas, kad beveik visi čia kalba angliškai, o kai kuriu, nepaisant tarimo, net geriau už tave – irgi didelis pliusas.

Iš Indijos gerbėjo dažnai gali išgirsti reziumė, kad tai šalis, kurios privalumai perspjauna trūkumus. Kažkuris gidų sakę, kad Indija, tai – Šri Lanka ant steroidų. Irgi tiesa. Šri Lankoje gan nesunku nematyti skurdo, Indijoje – neįmanoma. Šri Lankoje žmonės nesišlapina gatvėje, Indijoje – ant kiekvienos tvoros, ant kiekvieno kampo. Toks “animal instinct” galima sakyti, kuris ypač keistas turint omenyje, kad kavinės, restoranai ir atitinkamai tualetai juose – taip pat ant kiekvieno kampo. Prigavus kvapui vis prisimenu “sudaužytų langų teoriją” ir galvoju, kodėl vėliau stebimasi, kai šioje šalyje prievartaujamos moterys? Nori myžti – myži, nori pisti – pisi, atsiprašant. Kad ir kokie žmonės čia bebūtų paslaugūs bei geranoriški daugeliu atveju, šunys iki įkąsdami irgi dažniausiai būna labai meilūs.

Ir vis tik, nepaisant to, kad dėl kelių garsiai nuskambėjusių prievartavimo skandalų, turizmo skaičiai Indijoje krito gan smarkiai, o moterų turizmas dar labiau, yra personažų, kuriems tai ne motais. Kad ir šiandien teko matyti porą ruskių, kurių šortai baigėsi kažkur iš kart po liemenuku. Aišku, nepasakysi, kad jos gražios, tad gal to ir atvažiavo, kad kas paprievartautų, niekada negali žinoti.

Rusai čia, kaip ir visur – visagaliai. Dažniausiai su maudymosi šortais (pernai keliaudamas dažnai irgi buvau su jais, tiesa, tai buvo vienspalviai, paprasti, atrodantys, lyg paprasti šortai) ir… Net nežinau, kas yra su rusų turistais, gal tai intuicija, gal dar kažkas, bet juos gali atpažinti iš už kilometro. Vakar du tokie Aliošos, kad užsiropš ant vieno tokio akmens viduryje kitų griuvėsiu – kitas net nesumąstytų taip, o anie sumąstė, užlipo, rankomis mojuoja. Nedaug trūko iki kultinės scenos iš “Titaniko”, kai vienas stovi už kito ir triumfuodami gaudo vėją laivo pirmagalyje. Scena “I’m the king of the world”, man regis, buvo, tik vertimo jau nepamenu.

Vis tik, ištrūkus iš didmiesčio, kur turistus giliai skandina vietinių srautai, pavyzdžiui, kokiame turistiniame Hampi, išnyra stereotipinis keliautojas po Indiją: iki 30, su barzdele, hipsteriškas, dažnai wannabe dvasingas. Eidamas ryte sutinki tokį vieną, grįždamas matai, kad sėdi tarp griuvėsių – medituoja. Kartais čia jautiesi senas ar tiesiog 10 metų pavėlavęs. Kartais tikrai atrodo, kad čia atvyktama su tam tikra poza, vaidmeniu, kurį reikia atlikti. Atvykus į Indiją sutiktas amerikietis, kuriam tai buvo pirma kelionė už JAV ribų, ir, kuris Indiją pasirinko paskutinę akimirką – kai negalėjo išsirinkti tarp kelių kitų alternatyvų, šios šalies kontekste man atrodė, kaip gaivus gūsis. Ir čia ne tai, kad tokių, kaip jis mažai ar tai, kad kitokių labai daug, bet faktas, kad jie yra ir tie stereotipai nėra iš piršto laužti.

$@$(@$((%#@!#

Mano koja žemę Indijoje pirmą kartą palietė Chennai mieste. Iš Singapūro, Šri Lankos, Kuala Lampūro, tai pigiausiai pasiekiamas Indijos taškas ($50-100), nors toli gražu ne gražiausias. Iš oro uosto nuskubėjau iki netoliese esančios geležinkelio stoties iš kur už 5 rupijas ($1 – 60 rupijų) gali nukakti iki centro – ir kaina, kurią turi sumokėti už kelionę nuo oro uosto iki miesto centro, gan neblogai atspindi ir bendrą kainų lygį Indijoje.

Nors jau aštuonios vakaro, atsisakau bet kokių tuktukininkų paslaugų ir pagal screenshot’us iš “Google Maps” bandau pasiekti vieną iš parduotuvių, kurios gyrėsi turinčios “Kindle” knygų skaityklę (Šri Lankoje tokio dalyko nėra). Tuktukininkai, kaip ir daugelis kitų prekių/paslaugų pardavėjų čia apip…ėja pagal pilną programą. Tik išlipk kokioj autobusų ar geležinkelio stotyje, iškart prisistatys draugeliai ir pradėję žodžiais “Friend, boss ar patron” kabins makaronus, kaip jie čypčyp pristatys tave į bet kurią Indijos vietą. Pradinę kainą gali dalinti iš dviejų ir greičiausiai, kad tokiu atveju tebūsi apip…tas tik porą kartų. Aš su tokiais lochais stengiuosi nebendrauti ir iš kart pasakau, kad jeigu “tai” yra kaina, kuria jie pradeda derybas, tai tegu dingsta man iš akių. Paskui dar seka pora šimtų metrų tuktukininkų, kurie atsisako važiuoti pagal skaitliuką, bet anksčiau ar vėliau atsiranda toks, kuris pristatys už kainą, kuri lygi 1 km x 10-20 rupijų. Svarbu visada žinoti, kiek kilometrų iki tavo tikslo ir turėti kantrybės. Šiais išmaniųjų telefonų su GPS laikais, tai nėra sunku.

Grįžtant prie kelionės iš oro uosto… Tai viena iš nedaugelio dienų per paskutinius porą mėnesių, kai esu vienas, be pakeleivio ir negaliu tuo atsižavėti – nors keliavimas su kažkuo turi daugybę privalumų, ir esant progai, nemanau, kad to atsisakyčiau ateityje, vis tik solavimas turi kitokio šarmo – visų prima tai, kad į šalį, kiekvieną žingsnį, pasineri giliau. Keliaujant su kažkuo, nemaža dalis dėmesio atitenka pakeleiviui.

Tad mėgaujuosi, nes žinau, kad, jeigu viskas tvarkoj, netrukus ir vėl susitiksiu su australiečiu su kuriuo kartu porą savaičių keliavome Šri Lankoje. Taip jau atsitiko, kad aš išvykau, o jis grįžo į Indiją tą pačią dieną, tik skirtingomis avialinijomis, skirtingu laiku.

Kadangi Šri Lankoje kiek užsižaidžiau išmaniuoju telefonu, trumpam nuklystu į šalį, bet neilgam, nes vietiniai čia greitai “rodo kelią naktyje”. Į parduotuvę pavėluoju, bet hostelis yra. Kaina kokie $8 už dvigulę lovą, bet aš greta australiečio jau nekompleksuoju – tieka naktų jau praleista vienoje lovoje… Šią pasakojimo akimirką uždanga nusileidžia – atrodo, kad pirmam kartui pasisakiau.