PR012139
Sanandaj, Irano Kurdistanas

Negali pykti, kad lietuviams Iranas asocijuojasi su terorizmu ar kitais baubais, kai žinai, kad patys iraniečiai kreivai žiūri į šalies vakaruose (netoli Irako) esančią Kurdistano provinciją, kuri savu ruožtu, keliautojų lūpose yra svetingumo rojus net turint omenyje, kad Iranas bendrai svetingumu nesiskundžia. Ir nors jau po pirmų dienų šalyje žinojau, kad čia grįžti norėčiau ir tada, visų pirma, norėčiau aplankyti šalies šiaurę (visų taip giriamą Širazą, matyt, tektų atidėti trečiai kelionei), Kurdistanas būtų vienintelė vieta į kurią dar norėčiau sugrįžti.

Kurdistanas nėra taip lengvai pasiekiamas, kaip kitos šalies vietovės, todėl iki pat išvykimo bandžiau jį kažkaip integruoti į mūsų kelionės planą, kurios vienas pagrindinių akcentų buvo – jokių naktinių autobusų. Daug kam naktiniai autobusai yra „sutaupyta ant nakvynės“, bet man tai visada buvo „sutaupyta sveikatos sąskaita“. Esu milijonus metų trunkančios evoliucijos auka ir visąvertį miegą tegaliu įsivaizduoti horizontalioje pozicijoje. Šia prasme naktinis autobusas man reiškia, jog neišsimiegosiu naktį ir dar gi bus sušikta visa kita diena. Deja, bet vienintelę ne naktinę 8+ valandų kelionę autobusu esu turėjęs Japonijoje, visais kitais atvejais alternatyva yra tik skrydis lėktuvu, kuris maršrutui Esfahanas-Sanandaj (Irano Kurdistanas) neegzistavo.

Prabudę paryčiais autobuse dar pasitikrinam orų prognozę, kuri mums visai likusiai kelionei (ne tik Kurdistanui) žada lietų ir šalčius – nieko naujo. Išlipam stotyje ir pasigaunam taksistą, nes iki naujųjų namų teks nusigauti patiems. Aš jau minėjau, kad Iranas su anglų kalba nedraugauja, nors mums tai teko sau paneiginėti, kaip mitą – po tiekos susirašinėjimų angliškai su iraniečiais per „couchsurfing“, atrodė, kad susikalbėti šioje šalyje nebus problema. Vis tik kažkas šiek tiek supranta angliškai, atpažįsta mums, kaip adresą paminėtą plovyklą, ir jau po kelių minučių mes stovime tarp balų lietuje laukdami, kol kažkur kažkas atvers mums duris.

Šie jauni žmonės pas kuriuos svečiavomies Sanandaj’e (Sanandaže) yra priežastis, kodėl dar pirmąjame įraše nusprendžiau neminėti vardų bei pavardžių mus priėmusių iraniečių. Apie juos kiek vėliau, bet pradžiai apie šiaip jau paradoksalią situaciją – Irano valdžia lyg ir bando neleisti bujoti tokiems tinklams, kaip „Facebook“ ar „Twitter“, nes jiems tai atrodo, lyg grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau tuo pačiu yra leidžiama naudotis „Couchsurfing“ („Instagram“, gal dar kažkuo) – platforma, kurios dėka daugybė jaunų iraniečių susipažįstą su vakarietiškomis vertybėmis. Žinoma, visi jauni žmonės žino, kaip apeiti valdžios draudimus ir visi jie yra „Facebook’e“, kai kurie nepasikuklindami net palaikina mano įrašus. Tas pats „delfi“, „lrytas“, “15min“ – visi užblokuoti. Ir tuo pačiu, šioje religingoje šalyje gali nevaržomai skaityti „Bernardinus“ – tikriausiai, net Irano valdžia žino, kad „Bernardinuose“ nėra ką skaityti.

PR012137 PR012138

Kalbant apie jaunąją šeimynėlę, tai jų problemos prasideda ir baigiasi tuo, kad jie yra bahajų tikėjimo. Ir, manau, neperdėsiu pasakydamas, kad Irane nėra nieko blogiau negu būti bahajumi. Krikščionys ten nors ir nedidelė, bet egzistuojanti religinė mažuma, moterys eina į universitetus ir išnaudoja vyrus… na, galbūt homoseksualam ten nėra labai gerai, kaip ir negali būti jokioje kitoje konservatyvioje šalyje, bet bahajiečiai yra tiesiog engiami. Paskutinę mūsų vizito Irane dieną teko išgirsti teoriją, kad bahajiečiai (ir ypač moterys) taip nemėgstami dėl to, kad pagal kažkokias tai pranašystes, bahajietė moteris nužudys paskutinį islamo pranašą ir ateis pasaulio pabaiga. Tik tiek, jog dabar berašydamas permečiau akimis įvairius šaltinius nagrinėjančius šį konfliktą ir nieko panašaus neradau, tad, tikriausiai, tai dalis tos mašinos, kuri bando sunaikinti šią religiją visomis įmanomomis formomis – ir kaltindami ryšiais su vakarais, Izraeliu ir pasaulio pabaigos momentais. Oficialiai Iranas net nelaiko bahajų religija – nebent tik politizuotu judėjimu. Neturėtų, tad, stebinti, jog bahajai net negali studijuoti universitete, dirbti valstybinio darbo ir panašiai. Užtat gali būti bet kada tardomi, kratomi, uždaromi į kalėjimą. Tai ne tik skamba baisiai, tai ir yra baisu – abu šeimininkai tai yra patyrę. Pavyzdžiui, vienas kartų buvo jiems grįžus po medaus mėnesio iš, berods, Turkijos. Jaunajam, galima sakyti, „pasisekė“ – jo medaus mėnuo buvo pratęstas dar mėnesiu. Kalėjime. Iš abiejų buvo paimti dokumentai ir mergina net mūsų vizito metu (pusmetis po?) nebuvo tikra, kad atgaus pasą iki kol jie turistiniais tikslais vyks į Indiją.

Jeigu jie mums ką parodo (nuotraukos, filmai), tai tik iš išorinio kietojo disko, kuris iš kart po to grįžtą į slėptuvę. Vienas jų giminaičių kalėjime sėdėjo ir mūsų vizito metu. Ir žinot, kas įdomiausia? Iš visų mūsų sutiktų, aplankytų žmonių, jie vieninteliai nenori išvykti iš šalies. Ne negali, bet nenori. Iki tol buvo net liūdna, jog, atrodytų, vietiniame kontekste puikiai įsitaisę jauni žmonės spruktų iš šalies pirmai progai pasitaikius, o tie, kurie kiekvieną dieną žaidžia su likimu, nori likti savo šalyje ir bandyti kažką pakeisti (mergina, pavyzdžiui, dirba undergroundiniame bahajų universitete). Dingti iš šalies jie gali ir bent jau mergina tą ne kartą yra padariusi – jos šeimoje kažkas turi žalią kortą ir visi jie gyvena JAV. Kiekvieną kart apsilankiusi ten, ji apklausiama, kaip potenciali šnipė, bet tikra, turbūt, yra tik tai, kad jeigu ne giminaičiai JAV, jie Irane vargiai išgyventų. Mūsų vizito metu jie ramiai leido laiką su mumis ir vienintelis darbinis motyvas ten buvo kalbos apie vaikino, kaip kompozitoriaus ar vienos grupės nario karjerą. Jų namai gražūs, tvarkingi. Virtuvėje visi šefui reikalingi rakandai, nors jie patys kai kurių net nėra panaudoję – traukė ir ieškojo tik todėl, kad vieną vakarą aš pasisiūliau pagaminti kažką indiško (reaguojant į jų planus nuvykti į Indiją).

Kuo dar man taip užstrigo vizitas šiuose namuose, tai tuo, jog ir jiems mes buvome pirmi „couchsurferiai“, tačiau skirtingai nei šeimynėlė Mashhade ir šiaip skirtingai nuo standarto šioje svetingumo schemoje – jie yra visiški intravertai. Iš pradžių net gąsdino tas faktas, kad už lango pliaupiant lietui, kai negali niekur išeiti, jie mus palieka viename svetainės kampe, o patys šnekučiuojasi kitame, bet vėliau pripranti, kad viskas jiems čia ok. Ir ne tik ok – kitą dieną sienos akivaizdžiai mažėja, dar kitą griūva ir junti, kad išvažiuoti iš šių namų yra ne taip jau ir paprasta (S&G, jeigu kada išsiversite šį tekstą ir norėsit dar kartą pakviesti į svečius Kurdistane ar susitikti Berlyne, tai bent jau aš – mielai).

Kraštą užpuolęs lietus užbraukė šeimininkų spontaniškas mintis, tačiau nebuvo įmanoma sugadinti vizito, kurio mes taip ir nesugebėjom susiplanuoti. Žinojom, kad žmonės šiame krašte svetingesni, kitokie, kad yra pora įdomių gyvenviečių, tačiau, ką tiksliai reikia pamatyti ir kur tiksliai nuvažiuoti, taip ir nesugebėjom įsivardinti, kad ir kiek kelionių gidų bei blog’ų beskaitėm. Bahajiečiai (oh well, šiame kontekste puikiai tinka) šiaip jau gamtos žmonės ir būtų mielai mums aprodę apylinkes, privertę lipti į kalnus ar plaukti baidarėmis, bet kaip jau ir minėjau – oras tokius planus pakoregavo. Jų stiliukas, tai bendrai yra pasiimti palapines ir traukti, kur akys mato, bet (nu)įvertine mus sakė, kad ai, nuvarysim kur nors, pabelsim į duris ir mus priims nakvynei. Na, kas mes tokie, kad abejotume vietinių svetingumu? Vis tik pažiūrėję prognozes ir įvertintę savo norus bei galimybes, nusprendėm nuvykti į netoliesę esamą Palangan miestelį. Na, miesteliu ji vadinu tik iš įpročio, kadangi po kaimus kelionių metu važinėti netenka, tačiau 800 vienas kitam ant galvų gyvenančių žmonių yra ne kas kita, kaip kaimelis. Vertikalus kaimelis, beje.  Namai uolos šlaite čia sukrauti taip, jog vieno žmogaus namo stogas yra kito žmogaus kiemas. Dar čia kapinėse statomi du kryžiai – unikalu, nors jau ir pamiršau kodėl.

Atvykom su iš tėvų pasiskolintu automobiliu, nes tas, kuriuo jie važinėja mieste nėra pats tinkamiausias – jį visada tenka parkuoti ant kokio kalniuko, bo vėliau vis tiek reikia pastumti, jog užsivestų. Atvykę į Palangan traukiam į žuvies restoraną – jie čia ne kartą buvę, tad žino, kur jis yra. Ačiū dievui, kad žino. Mes tik sekam iš paskos, nes šiaip jau atrodo, kad vaikštom po žmonių kiemus, o tas, kur restoranas – dar gi ir uždarytas kiemas. Nenuostabu – kad ir koks geras ar žinomas tas restoranas būtų, kai savaitę pliaupia lietus, jis yra uždarytas ir čia niekas neužsuka. Vis tik išbaladoję visas duris randam gyvybės ženklų, šeimininkė prisiekia, jog žuvis bus šviežia, tad atradę paskutinius sausus kampelius, įsikuriam. Žuvis buvo gera, bet patirtis aplink jos valgymą nepalyginamai įsimintinesnė, tad skonis atmintyje neišlieka. Begrįžtant atgal vėl prasideda lietus, tad išsiprašom poros polietileninių staltiesių vietoj skėčių ir per tiltelį bėgam iki „arbatinės“, kur vietiniai vyrai kuria samovarus ir mobiliake apžiūrinėja moteris vestuvių įraše. Įrašas, tikriausiai, senas, nes šiaip jau apsilankymas vestuvėse būnant Kurdistane yra, sako, ir malonus ir nekomplikuotas, tačiau mes ar tai dėl Ashuros, ar dėl kitų priežasčių užtaikom į vestuvių bado periodą. Rūbai šiame regione yra atskira pasigrožėjimo dalis ir net jeigu nerauki raštuose ar medžiagų kokybėje (o aš tikrai neraukiu), tai faktą, jog patekai į kitą pasaulį, čia išduoda plačios, alia MC Hammer kelnės. Vienas vyrukas net norėjo mainyti kažką iš savo rūbų į manuosius, tačiau mano nors ir ne mados elitaz, nutariau, kad man tinka labiau nei jo užnešiotieji.

PR012121 PR012123 PR012127 PR012130 PR012131 PR012134 PR012135

Berods pirmos viešnagės dienos vakarą, lietui apsiraminus, išsiruošėm pasivažinėti. Mes prisiminėm, kad kažkur skaitėm apie vietinį jų patiekalą, kurio pavadinimo jau nepamenu, bet esmė yra alia picos tešla, kuri iškočiojama iki apskritimo, tada pusė padengiama svogūnų/česnakų laiškais, užlenkiama, užkočiojama ir pakepinama ant atviros keptuvės. Kažką panašaus teko valgyti Taivane, Tamsui miestelyje (gal ir ne ten, bet juk vis tiek nepatikrinsit) – skirtumas tik tas, kad Taivane teko laukti penkioliką minučių, o čia tik kol bus aptarnautas ekipažas priešais mus. Vardan fakto reikia paminėti, jog ši kepyklėlė buvo pusiaukelėje į kalną nuo kurio matosi visas Sanandaj ir šiaip sau, iš niekur nieko žmonės ten neatsiranda. Aplink būta ir kitų užkandinių, tad, matyt, tai buvo jų vietinis foodcourt’as. Vis tik istorija nuo kalno yra ne apie blynelius, bet apie arbatą, kurios užsimanėme kalno viršūnėje.

Šiaip jau, jeigu namuose iraniečiai arbata nepiktnaudžiauja, tai jų meilę šiam gėrimui lengviau gali pajusti tiesiog viešose vietose. Vakarai mums būnant šalies viršuje, būdavo, jeigu ne šalti, tai vėsūs, ir galėjai stebėti, kaip saulei nusileidus, tai šen, tai ten, tai parkuose, tai kitose lankytinose vietose išdygsta arbatnešiai su virduliukais ir vienkartiniais puodukais. Arbata kainuoja kapeikas net turistams, niekas čia jų kol kas nemausto, tad jeigu šalta, tai imi ir geri. O ant kalno ir dar vėjuotą dieną šalta, tad mielai pasirašom ant arbatos, kurią vietinis benamis (na, atsiprašau, bet pardavėjas atrodė būtent taip) ruošia „ant akių“ – ir ugnį kuria pakelėje ir arbatinį ant jos kelia. Mūsų draugai iš kart paklausia ar turime pinigų, nes, matyt, dar prie blynelių apsižiūrėjo, jog paliko pinigines namuose ir teturėjo tiek, kiek buvo kišenėse. Turim, tad tiesiog išsiaiškinam kiek reikės mokėti ir laukiam arbatos. Ir štai, kai jau karšta arbata mūsų rankose, nutinka vietinis svetingumo stebuklas – draugė tiesia arbatininkui pinigus, o tas tik mandagiai krato galva ir kūno kalba duoda suprasti „ką jau ten – vaišinu, nemokamai“. Ir aš jau net nežinau ar pirmiau draugė spėja patriumfuoti, ar bahajiečiai griebia ją už rankos su pinigais, ar jai pačiai galvoje nuskamba: Taarof!!! Taarof – tai tokia gaji vietinė tradicija, kažkuo primenantį radikalią lietuviško mandagumo versiją, kai reikia tris kartus siūlyti ir tiek pat kartų atsisakyti (Irane tas irgi yra ir aš apie tai jau rašiau). Tik šiuo atveju tai pirkėjas tris kartus siūlo pinigus, o pardavėjas vis sako „ne, ne, ne“. Kas nors pasakotų – nepatikėčiau, tačiau Sanandaj ši tradicija tikrai veikia pilnomis apsukomis – vietinis cirkas, sakykim taip, plius nemokamai. Kitą dieną mes turguje ieškojom pomidorų indiškam patiekalui. Kadangi čia pačiam pirkti nepriklauso pagal protokolą, tai tik išrinkau tikrai tinkamus, prinokusius pomidorus ir palikau merginą sumokėti. Stoviu, stoviu greta jos jau kokią minutę ir radęs laiko įsiterpti į jos bei pardavėjo pokalbį, klusteliu: bargaining? (deriesi?) Taarofing, – atsako ji. Tai po tokių bajerių kartais ir nežinai, kaip elgtis. Pavyzdžiui, pas vieną turgaus prekeivį neradom beveik nieko, ko mums reikia, bet radom lauro lapų, kurių reikėjo tik trijų vienetų. Tai jis tiesiog davė mums juos ir tiek – imkit nemokamai. Ir ką daryt, tikėt ar ne? Beje, negalvokit, kad čia galima nesusimokėti – jeigu eisi nesusimokėjęs, tai pasivys ir privers susimokėti, tiesiog ponas būsit chamas, kad taip pasielgėt ne pagal protokolą.

Internašional autobusų stotis
Internašional autobusų stotis

Apibendrinant, Sanandaje bei Kurdistane beveik nieko neplanavom pamatyti, beveik nieko nepamatėm ir vis tik tai, tai buvo viena įdomiausių patirčių šioje šalyje.

Kaip jau ir minėjau, Irane yra puikūs VIP autobusai. Sanandaj-Tabriz kryptimi tokie važiuoja kas antrą dieną ir, aišku, mes ir vėl pataikome ne ant tos dienos.

Keliaudamas ne vienas, susirašinėjimą po kelionės su naujais pažįstamais palieku draugei – man atrodo, kad reikia maksimaliai būti su jais, kai esi su jais, bet vėliau pasistengti paleisti tuos su kuriais, tikėtina, niekada daugiau nesusitiksi. Tik tiek, kad kai kurių žmonių aš nesugebu paleisti net nelaikydamas – gal tai jie už kažko laikosi, tik aš to nežinau?