httpvh://www.youtube.com/watch?v=zzR7n92dSWI
Žiūrovų simpatijų prizai Sundance ir San Sebastián kino festivaliuose yra rimta. Lyg to būtų maža, Sundance įteikė apdovanojimą už geriausią aktorių kolektyvą, o Helen Hunt už pirmaplanį vaidmenį dar gavo ir nominaciją Oskarui.
Istorija labai maža ir didelė tuo pačiu – vietinės reikšmės bei veiksmo, tačiau visaapimančio poveikio. Mark O’Brien nuo vaikystės paralyžiuotas. Tai nesutrukdė jam gauti diplomą ir tai galiausiai atvėdė į straipsnio apie neįgaliųjų seksą rašymą. Tikriausiai išgirstos istorijos, jog neįgalieji pisasi ir dar kaip pisasi(!), įkvėpė ir 38 metų žurnalistą ryžtis Tam. Ir svarbiausia, jog įkvėpė iš tikrųjų, nes filmas paremtas realiai gyvenusio Mark O’Brien parašytu straipsniu “On Seeing a Sex Surrogate”.
Sekso pakaitalas, kurį čia vaidina Helen Hunt turi padėti Mark O’Brien suprasti savo kūną. Tai ne prostitucija, rimtu veidu aiškina ištekėjusi ir vaiką turinti moteris – tai truks tik šešis kartus ir tame negali būti jokio asmeniškumo. Ir nemanau, kad būsiu labai plepus pasakydamas, kad šios ribos filme bus peržengtos ne vieną ir ne du kartus, nes gi tikrai ne penyje šio filmo stiprybė. Žmogus nuo žmogaus gali apsitverti įvairiomis sienomis – pradedant “jog tarp mūsų tik darbiniai sąntykiai” ir baigiant “jis/ji ne mano amžiaus/ padėties”, etc. – tačiau nuoširdžiame santykyje yra medžiagų, kurios tas sienas labai greitai tirpdo. Ir kuo labiau gyvenime to santykio trūksta, tuo jis lengviau tirpsta ar bent jau labiau jaučiasi.
Atstumai yra sugalvoti – religiniai, politiniai, finansiniai ir visi kiti. Man šis filmas yra būtent apie tai – atstumą, kurio nėra.