httpvh://www.youtube.com/watch?v=q4y8YAMPFhk

– They’re going to have this big fundraiser party thing on Friday and all the young, hoity-toity couples are going to come.
– It sounds awful.
– Yeah. Do you want to come with me?
– Yes.

Buvęs brangenybių vagis Frankas chaotiškai mėgaujasi užtarnautu poilsiu, kol… tarpduryje nepasirodo sūnus su robotu, kuris padės jam tiek namų ruošoje, tiek prisižiūrėti sveikatą. Emociškai Frankas robotą susprogdiną vos pamatęs, tačiau realiai pasilieką naująjį “draugą”, nes alternatyva jam – “psichūškė”. Laimei, paaiškėja, kad robotas yra linkęs padėti naujajam šeimininkui kaip tik gali, jį gi tuo tarpu, panašu, jog atmintis paveda daugelyje gyvenimo dalykų, tik ne nusikalstamoje praeityje.

Režisieriaus kėdėje debiutuojantis Jake Schreier sugeba pasikviesti Susan Sarandon ir Liv Tyler, tačiau pavyzdiniu vaidmeniu juostą veža Franką vaidinantis Frank Langella. Istorija tiek lengva, jog gali kilti mintis, jog per paprasta, tačiau oh c’mon tikrai ne visi filmai pretenduoja į Oskarus. Juosta elegantiškai atsispiria nuo temos apie tai, kad technologijos keičia ir keis mūsų gyvenimus (čia jau mūsų reikalas kaip bei ar leisim būti kontroliuojami technologijų ar patys jas kontroliuosim), tačiau jos šiltumas bei patrauklumas yra santykyje tarp Franko ir Roboto. Technologinės galimybės (skype, fb, etc.) nepanaikina poreikio betarpiškam, tiesioginiam santykiui, bet gal santykis gali būti aukščiau už technologijas? Kartais mintyse mėgstu kartoti bekontekstį “Tai gali būti bet kas”, tačiau jo esmė nors ir labai plačiai apibrėžiama, gan lengvai paaiškinama – tiek didžiausiu priešu, tiek svarbiausiu žmogumi gyvenime gali būti bet kas. Tai priklauso nuo to, kiek ir ko mes investuosime į tą santykį. Abu. Mes mokam prisirišti prie bet ko: žmonių, kompiuterių, automobilių, vintažinių dėžučių nuo siūlų arba karamelės. Viskas priklauso nuo to, kokias mintis su tais dalykais asocijuojame, o ne nuo pačių žmonių, dalykų. Tai ar Tuo žmogumi gali būti bet kas (technologijos dar tik įsivažiuoja)?