Tu niekada nebūsi ten, kur aš buvau. Niekada.

PR009251
Užeigėlė man labiausiai patikusioje Japonijos vietoje – Koyasan. Nors niekas nieko angliškai ten nesuprato, bet man pabandžius pafotografuoti aplinką, vienas japonas pašoko ir pasisiūlė nufotkinti. Po penkto bandymo praradau viltį, kad veidas bus fokuse, tad tiesiog pasakiau, kad paskutinė nuotrauka yra superinė (liuks).

Gerai pagalvojus, per pusantrų metų išnaudojau 9 metams skirtas kasmetines mėnesines atostogas. Beveik neabejoju, kad per dvejus metus būsiu išnaudojęs tiek, kiek statistiniam lietuviui priklauso per 12 metų. Ir iš tiesų, priežastis slypi kelionėse, bet ne jų kiekyje, o jų metu pasikeitusiame požiūryje į jas. Paradoksalu, tačiau net nesijaučiu keliaujantis – kaskart fb pastebėjęs, kad kas iš draugų ar pažįstamų kažkur išvyko, nevalingai išlemenu “nu tie tai keliauja ir keliauja”, nors retas jų prakeliauja daugiau nei mėnesį ar pusantro mėnesio per metus (efektyviai panaudojus savaitgalius, ypač ilguosius). Tiesiog, kai peržengi tam tikrą laiko slenkstį, atrodo, kad tu ne keliauji, bet gyveni kelyje. Truputį gyveni Indijoje, truputį Mianmare, truputį Japonijoje – skirtumas nuo įprastinio gyvenimo mieste tik tas, kad vieni gyvenimą paįvairina išeidami į teatrą, kiną, parką, kiti – važiuodami į naują šalį, miestą.

Ilgainiui į keliavimą imi žiūrėti ne, kaip į tikslą savaime, bet, kaip į priemonę tikslui pasiekti. Žinoma, ne visiems taip, tad tiksliau būtų sakyti, jog tai aš ilgainiui į keliavimą pradėjau žiūrėti, kaip į priemonę tikslui pasiekti, o ne kaip į tikslą savaime. Paklauskit draugų, kuo jie užsiimtų, jeigu galėtų daryti bet ką ir didelė tikimybė, jog jie spindinčiomis akimis atsakys “keliaučiau”. Tą akimirką atsakyme girdėsis entuziazmo, poilsio ir nuotykių natos, per daug nesusimąstant, jog patirtis, kurią gali įgauti keliaudamas galėtų pasitarnauti tam, ką tu mėgsti daryti gyvenime, tam, kame tu gabus, kuo gali prisidėti ne tik prie asmeninės, bet ir prie visuomenės gerovės. Kiekvienas keliaudamas sutinka daugybę pagyvenusių žmonių, kurie išėję į užtarnautą poilsį pagaliau leidžia sau keliauti, bet… Visa ta patirtis, kurią jie įgyja kelionių metu, nueina su jais į kapus: nepanaudota, neperleista per save, nepritaikyta kažko naujo sukūrimui. Šia prasme aš esu dizainerio Stefan Sagmeister pusėje, kuris siūlo tuos “užtarnauto poilsio” metus įterpti kažkur tarp darbingiausių mūsų metų taip, kad iki senatvės galėtume ir semtis patirties, ir keliauti, ir dirbti bei būti naudingi. Manęs ne kartą klausė ar aš neplanuoju (kaip ir daug kitų keliautojų) rašyti knygos apie keliones? Ne, neplanuoju, nes, kaip jau ir minėjau, nematau kelionių, kaip tikslo savaime. Nesu iš tų, kurie dega noru pamatyti kuo daugiau ir praleisti tame, kuo daugiau laiko. Jiems, aišku, norisi monetizuoti savo pomėgį ir kas gali būti geriau nei keliauti, rašyti apie savo keliones ir už tai dar gauti pinigus? Keliavimas vardan keliavimo man kiek primena bėgimą nuo savęs, nes kelionės tai suteikia – nuolatinis naujų įspūdžių srautas leidžia negalvoti apie save, buitį, visą tą šūdą, kurį palikai už savęs išvykdamas. Lygiai, kaip ir filmai, teatras, muzika… Visad sakau, kad jeigu menas nepakeitė tavęs, neišjudino kažko tavyje, tai stebėdamas jį, tu tik tuščiai iššvaistei laiką. Lyg būtum prakalbėjęs su durniumi. Ir atvirkščiai – po kai kurių patirčių jautiesi, lyg pašnekėjęs su protingu žmogumi, kuris tau davė naudingų patarimų. Nebūtinai jie suguls į filosofijos raštus, bet jie buvo naudingi tau. Čia ir dabar. Bėk nebėgęs, tačiau, jeigu nesirealizuosi, kaip žmogus, vyras, moteris, socialinė-visuomeninė būtybė, niekada iš tiesų nebūsi laimingas. Ir tai nėra filosofija, tai yra human nature.

Berniukas, Agra. Kol mano tuktuk'o vairuotojas kažkokiam užkampyje pylėsi pigesnį bio kurą (Agroje/Taj Mahal tai privaloma), aplinkui prašėsi fotosesija.
Berniukas, Agra. Kol mano tuktuk’o vairuotojas kažkokiam užkampyje pylėsi pigesnį bio kurą (Agroje/Taj Mahal tai privaloma), aplinkui prašėsi fotosesija.

Ir ta kita, patirties prasme, kelionės mane įkvėpia. Tiek parašyti knygą, tiek užsiimti projektais apie kurių įgyvendinimą vis dar bijau pagalvoti. Vieni jų gimė žiūrint į tai, kas vyksta prieš tavo akis, kiti – tiesiog todėl, kad sukaupta patirtis vieną dieną virsta kokia naujoviška struktūra, kūriniu, mintimi, idėja. Bet tam reikia laiko, kurio nėra, kai gaudai voverę darbų rate.

Gyvenime yra labai daug “reikia”. Reikia ir mokyklą baigti, ir į universitetą įstoti, ir gerai apmokamą darbą susirasti, ir šeimą sukurti, ir, etc., etc., etc. Sakyčiau, kad prasideda tai būtent tada, kai egzaminų maratone turim staiga pasirinkti, kokiom šakutėm valgysim visą likusį gyvenimą. Niekur neįstojai? Nelaimė tėvams, užuojauta… Neištekėjai iki 26? Senmergė, etc. Todėl stojam, kur papuola, tuokiamies su tuo, kas yra ir taip sušikam likusius gyvenimus tiek sau, tiek tiems, kurie greta. Nes “reikia”.

Vietoj to, kad žengti vieną žingsnį į šoną ir pagalvoti: ar tikrai? Beje, keliaudamas sutikau nemažai jaunų žmonių, kurie nors ir nebuvo tie, kurie iš kart po mokyklos nusprendė pradžiai pakeliauti ir pažiūrėti į save iš šalies, bet vis tik palūžo jau po pirmo kurso ir nutarė, kad kažkas yra negerai su jų gyvenimu. Tai toks gyvenimo tarpsnis, kai jauti, kad yra blogai, bet dar negali sau paaiškinti kodėl. Vieni tęsia (nes “reikia”) ir tikisi, kad kažkas pasikeis, kiti pamėgina ištrūkti iš rutinos ir rasti atsakymą.

Apibendrinant – iš kelionės galima atsivežti tiek tūkstantį nuotraukų, tiek naują gyvenimą. Nori užsimiršti – užsimirši, nori kažko išmokti – išmoksi. Ir, žinoma, tai tinka viskam – tiek kelionėm, tiek knygom, tiek santykiams. Ką norėsi bei sugebėsi iš jų pasiimti, tą pasiimsi.

Minia žinančiųjų iš kur reikia stebėti Taj Mahal saulėlydžio metu. Sutikau nemažai žmonių, kurie sakė, kad tai the most fucking awesome vaizdas, kurį jie matė kelionių metu. Gal todėl net nusileidus saulei laukiau stebuklo - tokio neįspūdingo saulėlydžio jau seniai nebuvau matęs.
Minia žinančiųjų iš kur reikia stebėti Taj Mahal saulėlydžio metu. Sutikau nemažai žmonių, kurie sakė, kad tai the most fucking awesome vaizdas, kurį jie matė kelionių metu. Gal todėl net nusileidus saulei laukiau stebuklo – tokio neįspūdingo saulėlydžio jau seniai nebuvau matęs.

Tokiame kontekste kelionės man tėra faktas. Kas iš to, kad Bangkoke jūs užtūsinot visus naktinius barus? Jeigu man kas pasakytų, kad mano kelionė Tailande apsiribos Bangkoko naktiniais barais, aš verčiau likčiau namie paskaityti knygą. Ir kas iš to, kad jūs Barselonoje valgėte pačią nerealiausią Paella? Aš jau tiek kartų TripAdvisor topiniuose restoranuose valgiau jų lankytojų geriausiai įvertintus patiekalus, kad daugeliu atveju galiu būti ramus – jeigu žmogus skonio receptoriai šlubuoja, tai geriausiais patiekalo ingridientais virsta aplinka, aplinkybės bei kaina (kuo didesnė, tuo skaniau). Pamenu Chiang Mai sumuštiakų bare prisėdau prie vienos portugalės (šiaip jau aš to nedarau, bet, kai vietų nėra ir tenka suktis iš padėties, tai man mielesnė portugalės nei kokio vokiečio draugija), kur mums įsisuko kalba apie ekstravertų/intravertų keliavimo ypatumus. Sako kaskart, kai aš keliauju su kokiom ekstravertiškom draugėm, tai jeigu kur kiekviena užsisakom po skirtingą burgerį, tai jų burgeris būtinai bus “fucking the most awesome burger in the world!”. Sako žiūri po tokių pareiškimų į savąjį ir galvoji, kad ir vėl neteisingai pasirinkai.  Mane irgi, pamenu, Paryžiuje iš miegų “Centre Pompidou” pufike pažadino viena tokia britė (sprendžiu iš to, kad ji kalbėjo švaria anglų kalba ir atrodė, kaip festivalio “Mados tragedija” laureatė) draugėm išsprogdintom akim pareiškusi, kad jos ką tik matyta ekspozija buvo “fucking awesome”. Nors mane ji nuvijo į pufiką, bet galbūt, galbūt ji išties buvo fucking awesome, kas tik dar kartą patvirtina – kiekvienas iš visa ko pasiimame tai, ką sugebame.

Lygiai tas pats su nuotraukomis iš kelionių. Tomis fucking awesome saulėlydžių ir saulėtykių nuotraukomis bei besišypsančiais veidais ant kalnų viršūnių. Aš irgi turėjau vieną tokią iš Holi festivalio, kurioje mano veidas pasipuošęs visomis vaivorykštės spalvomis, bet realybėje tiek aš tos šventės ir temačiau, nes po fotosesijos tik palindau į dušą ir dvi paras iš lovos keldavausi nebent tam, kad nueičiau į tualetą ar nusipirkčiau vandens bei sausainių (kad nereiktų vaistų gerti ant tuščio skrandžio).

Arba mano pasivaikščiojimas su kimono po Asakusą. Sunku net patikėti, kad Japonijoje kažkas gali būti taip atmestinai suorganizuota (nors žmonės sutikti šio renginio metu bei pokalbiai su jais buvo puikūs)… Ten sutiktas belgas, su kuriuo aš vėliau kartu praleidau keturias dienas, atvyko pavėlavęs ir teigė, kad tiesiog pasivaikščios su mumis, bet kimono nesinuomos, nes labai skubėjo ir nenori dabar ant prakaituoto kūno mautis šio apdaro. O paskui jau žvengė iš manęs ironiškai klausdamas ar buvo šis pasivaikščiojimas vertas tų $30? Sakau, viso šio reikalo organizacija yra šūdas, bet tu tiesiog šūdinai pasivaikščiojai, o aš žiūrėsiu į savo nuotrauką su kimono ir prisiminsiu (ar išsigalvosiu) tik gražius dalykus. Lygiai taip aš tikiu kitų žmonių socialiniuose tinkluose skleidžiamu geros nuotaikos užtaisu. Žinau kiek žmonių kelionėse susipyksta ir pusę laiko net nesišneka bei kiek būna sukandžioti šimto moskitų prieš pamatydami dar vieną saulėlydį – tokį patį, kaip tūkstantis prieš jį. Jau nekalbant apie tai, kad, jeigu šiandien įdėjai nuotrauką, kurioje viskas wowowowow, nors savaitę prieš tai buvo tylu, tai matyt, kad visą savaitę buvo liauliauliau. Galiausiai tas nerealaus dydžio omaras buvo tiesiog žiauriai brangus ir nešviežias, bet kas gi apie tai girsis?

Varanasi - tikroji Indija (taip, taip - viskas yra tikroji Indija).
Varanasi – tikroji Indija (taip, taip – viskas yra tikroji Indija).

Todėl, žmogaus grįžusio iš kelionės aš noriu paklausti: kaip tu pasikeitei, kaip kelionė tave pakeitė? Nes jeigu tik saulės įdegiu, tai… Nebent tai įvyko vėlyvą žiemą, kai saulės vonios tiesiog kardinaliai keičia nuotaiką bei darbingumą, tačiau poilsiu Maldyvų paplūdimiuose aš tiesiog netikiu, nes ilsėtis reikia nebent nubėgus maratoną, visais kitais atvejais galima gyventi toliau, tiesiog kitaip – per potyrius judant pirmyn, tobulėjant. Nes jeigu manai, kad jau viskas, viską padarei, atlikai, pasiekei, tai… gal jau ir viso gero? Kam čia parazituoti bei eikvoti žemės resursus?

Tai, kas gražu man, nebūtinai bus gražu ir kažkam kitam, o nuotraukos… Jos meluoja – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Tuo pačiu, aš galiu beprotiškai džiaugtis kokiu miestu ar šalimi, jos dangumi, saulėlydžiais, saulėtekiais, pusryčiais, vakarienėmis, bet jūs nuvažiavę to nepajusit, nes aš, galbūt, praleidau vieną svarbiausių dalykų – žmones, kuriuos ten sutikau. Mėgstu sakyti “Places are people” ir nors keliaudamas specialiai pažinčių neieškau, bet vieni įsimintiniausių dalykų iš kelionių man yra susiję su sutiktais žmonėmis. Jeigu jūs keliaujate, kaip porelė ir sutinkate kitą porelę ar tiesiog trečią asmenį, kontaktas, tikėtina, bus vienoks, bet kai keliauji vienas ir sutinki antrą… tai labai pakeičia, kaip artimiausiu metu matysi kelionės maršrutą. Gali būti, kad visiems pasakosi kokiame žaviame mieste šiuo metu esi, nors iš tiesų akyse suksis pakeleivio pasakojami įspūdžiai iš viso pasaulio. Jau net nekalbu apie artimas ar net intymias pažintis, kurios ne tik įneša kelionei naujų spalvų, bet ir išmoko branginti kiekvieną akimirką bei moko meno paleisti, kad ir kaip norėtum išlaikyti. Nors ką aš čia kalbu – jeigu nori, tai ir išlaikai. Mianmare kurį laiką keliavau su vaikinu ir mergina iš Tailando (ne pora). Kartą išlaipinti ketvirtą valandą ryte netoli Inle Lake, ieškojom taksi ir tiek iš draugiškumo, tiek norėdami atpiginti kelionę, pasišaukėm kažkur naktyje besitrinantį kanadietį. Ir ką gi, ką gi, na gi, po pusantrų metų fb vis užmatau naujų tailandietės ir jo foto iš viso pasaulio. ‘skant kažkam susitikimas buvo tinkamu laiku, tinkamoje vietoje.

 

Lipton's seat, Šri Lanka. Kelimasis 6 valandą ryte nėra mano "cup of tea", bet į arbatos tėvo Liptono plantacijų viršų reikia vykti iš pačio ryto - saulėtekiui. Paskui viršukalnėje belieka išgerti puodelį juodos arbatos užsikandant (!) cukraus gabaliuku ir pasišildyti saulėje.
Lipton’s seat, Šri Lanka. Kelimasis 6 valandą ryte nėra mano “cup of tea”, bet į arbatos tėvo Liptono plantacijų viršų reikia vykti iš pačio ryto – saulėtekiui. Paskui viršukalnėje belieka išgerti puodelį juodos arbatos užsikandant (!) cukraus gabaliuku ir pasišildyti saulėje.

O ir ne tie laikai, kai kažkam pabuvojus JAV ar Vakarų Vokietijoje pavydėdavai, nes žinojai, kad pats ten, neturėdamas blato, neištrūksi. Meksika, JAV, Maldyvai, Australija, Japonija – nusiperki bilietą ir važiuoji. “Oi kaip norėčiau…”. Kaip sakė vienas protingas žmogus, jeigu kažko tikrai nori, rasi būdų tam pasiekti, jeigu nelabai nori – tai tenkinkis savo svajonėmis ir nepasitenkinimu. Todėl prabudęs ryte ir pamatęs, kad kažkas nuvyko į Kostą Riką, geriausiu atveju užmesiu akį į nuotraukas, nes jeigu prieš einant miegoti svajonės dėl Kosta Rikos užmigti netrukdė, tai netrukdys ir pradėti naujos dienos. Lygiai taip reaguoju į pranešimus apie naujus “Ferrarius”, “iPhonus” bei laimėtus milijonus – niekada į juos nepretendavau, tai kodėl jie galėtų mane jaudinti? Jeigu žmonės nuotraukose gražiose emocijose, tai tiesiog gražu, jeigu ne, tai ne.

Galiausiai, jeigu matau nuotraukas iš vietos, kurios mane sudomina, žinau vieną – jūs ten jau buvote ir tikėtina, kad kurį laiką ten nebebūsit, o man dar viskas prieš akis. Ir, galbūt, artimiausiu metu aš mėgausiuos tuo, kuo jūs tegalėsit mėgautis prisiminimuose.

Kito žmogaus potyriai, laimės ir nelaimės yra vien tik jo. Nebent mes tai patyrėm kartu.