(intro: Login‘e skaitysiu pranešimą nesusijusį su apžvelgiama knyga – apie multitasking’o mitą. Tad jeigu kas esat įsitikinę, jog multitaskindami nuveikiate daugiau, rekomenduoju užsukti – praplausiu smegenis).

Richard Wiseman knyga “59 Seconds: Think a Little, Change a Lot” papuola į pop sociologijos/ psichologijos kategoriją. Man tai reiškia, kad nereikia skaityti ilgų originalių šaltinių (knygų, tyrimų) išvedžiojimų, bet gaunu veikiančias, argumentuotas įžvalgas apie žmonių elgesį, motyvaciją, etc. Skirtumas nuo kokio Malcolm Gladwell ar brolių Heath knygų tas, kad Richard Wiseman nesikoncentruojama ties viena tema, bet ima visą jų spektrą, skaldydamas seniai įsigalėjusius mitus ir pasiūlantis po kelis tyrimais patvirtintus patarimus tiek bendro pobūdžio laimės ar asmeninių santykių sferoms, tiek šį bei tą asmeninių santykių neturinčiam verslininkui – apie motyvavimą, streso mažinimą kūrybingumą, ar sprendimų priėmimą.

Pavyzdžiui, smegenų šturmas (nesuprantantiems – brainstorming). II Pasaulinio karo metais reklamšikas vardu Alex Osborn įtikino pasaulį, kad kūrybiškumą į aukštesnį lygmenį galima pakelti  tiesiog į vieną vietą suburiant keletą žmonių, kurie nekritikuojami (ir visos kitos brainstorm sąlygos) prigeneruos daugybę puikių idėjų: “Statistinis žmogus dirbdamas grupėje sugeneruoja dvigubai daugiau idėjų negu dirbdamas vienas”. Ir nors smegenų šturmas iki šiol naudojamas kone kiekvienoje organizacijoje, mokslas jau įrodė, kad ši technika – mitas.

Tradiciškai šis mitas įrodomas turint dvi žmonių grupes, kurių pusė tam tikrą užduotį (pvz. sukurti reklaminę kampaniją ar sugalvoti, kaip išspręsti kamščių problemą) sprendžia grupėje, kiti – pavieniui. Vėliau ekspertai vertina sugeneruotas idėjas. Daugumos eksperimentų rezultatai identiški – tie, kurie kūrė idėjas savarankiškai, sugalvojo daugiau ir geresnių sprendimų. Kodėl?

Vienas paaiškinimų – taip vadinamas socialininio dykaduoniavimo (social loafing) fenomenas, kai grupėje dirbantys žmonės galvoja, jog tai bendras darbas ir jiems asmeniškai nebūtina persistengi. Kita priežąstis gali būti yra stebėtojo (bystander) efektas. Tiek viena, tiek kita yra atsakomybės išsklaidymas, t.y. supranti, jog jeigu smegenų šturmo sesija nepavyks, tu asmeniškai neliksi kaltas, gi jeigu pavyks – nuopelnus pasidalins visi ir tu asmeniškai nelabai ką gausi.

Dirbdami grupėje žmonės nėra motyvuoti sugalvoti gerus sprendimus, todėl didžiąją dalį laiko praleidžia “inside the box”, be reikalo jėgų neeikvoja.

Daugelį patirtų brainstorming’o sesijų galėčiau suskirstyti į: nepasitikėjimo (tu/jūs kvailiai, bet dabar susėsim mes ir nuspręsim), pasidalintos atsakomybės (negaliu nuspręsti kas geriau/blogiau, tai dabar susėsim kartu ir ištrauksim vidurkį) bei vidutiniškų sprendimų priėmimo (kol kas pribloškiančių idėjų iš kūrėjų neturim, tai susėskim, prišaudykim pirmų į galvą šaunančių minčių ir iš jų išrinkim “geriausią”). Juokinga, kad pripažįstant, jog brainstoriming’as yra nevykusi technika, joje atrandama kitų privalumų, pavyzdžiui, darbuotojų moralės pakėlimas, padidėjęs pasitenkinimas darbu ir gerėjantis komandinis darbas (@wikipedia), bet asmeniškai teko patirti tik, kad tai didelių psichologinių spazmų laikas.

Kaip savo Leonardo Da Vinci išlaisvinti rekomenduoja Richard Wiseman? Stebint tam tikrus šiuolaikinio meno kūrinius, gulint, nieko neveikiant ir laikant ant darbo stalo kokį augalą. Kaip ir kodėl tai veikia?

-> $16.32 59 Seconds: Think a Little, Change a Lot (Amazon.com)