(intro: Login‘e skaitysiu pranešimą nesusijusį su apžvelgiama knyga – apie multitasking’o mitą. Tad jeigu kas esat įsitikinę, jog multitaskindami nuveikiate daugiau, rekomenduoju užsukti – praplausiu smegenis).
Richard Wiseman knyga “59 Seconds: Think a Little, Change a Lot” papuola į pop sociologijos/ psichologijos kategoriją. Man tai reiškia, kad nereikia skaityti ilgų originalių šaltinių (knygų, tyrimų) išvedžiojimų, bet gaunu veikiančias, argumentuotas įžvalgas apie žmonių elgesį, motyvaciją, etc. Skirtumas nuo kokio Malcolm Gladwell ar brolių Heath knygų tas, kad Richard Wiseman nesikoncentruojama ties viena tema, bet ima visą jų spektrą, skaldydamas seniai įsigalėjusius mitus ir pasiūlantis po kelis tyrimais patvirtintus patarimus tiek bendro pobūdžio laimės ar asmeninių santykių sferoms, tiek šį bei tą asmeninių santykių neturinčiam verslininkui – apie motyvavimą, streso mažinimą kūrybingumą, ar sprendimų priėmimą.
Pavyzdžiui, smegenų šturmas (nesuprantantiems – brainstorming). II Pasaulinio karo metais reklamšikas vardu Alex Osborn įtikino pasaulį, kad kūrybiškumą į aukštesnį lygmenį galima pakelti tiesiog į vieną vietą suburiant keletą žmonių, kurie nekritikuojami (ir visos kitos brainstorm sąlygos) prigeneruos daugybę puikių idėjų: “Statistinis žmogus dirbdamas grupėje sugeneruoja dvigubai daugiau idėjų negu dirbdamas vienas”. Ir nors smegenų šturmas iki šiol naudojamas kone kiekvienoje organizacijoje, mokslas jau įrodė, kad ši technika – mitas.
Tradiciškai šis mitas įrodomas turint dvi žmonių grupes, kurių pusė tam tikrą užduotį (pvz. sukurti reklaminę kampaniją ar sugalvoti, kaip išspręsti kamščių problemą) sprendžia grupėje, kiti – pavieniui. Vėliau ekspertai vertina sugeneruotas idėjas. Daugumos eksperimentų rezultatai identiški – tie, kurie kūrė idėjas savarankiškai, sugalvojo daugiau ir geresnių sprendimų. Kodėl?
Vienas paaiškinimų – taip vadinamas socialininio dykaduoniavimo (social loafing) fenomenas, kai grupėje dirbantys žmonės galvoja, jog tai bendras darbas ir jiems asmeniškai nebūtina persistengi. Kita priežąstis gali būti yra stebėtojo (bystander) efektas. Tiek viena, tiek kita yra atsakomybės išsklaidymas, t.y. supranti, jog jeigu smegenų šturmo sesija nepavyks, tu asmeniškai neliksi kaltas, gi jeigu pavyks – nuopelnus pasidalins visi ir tu asmeniškai nelabai ką gausi.
Dirbdami grupėje žmonės nėra motyvuoti sugalvoti gerus sprendimus, todėl didžiąją dalį laiko praleidžia “inside the box”, be reikalo jėgų neeikvoja.
Daugelį patirtų brainstorming’o sesijų galėčiau suskirstyti į: nepasitikėjimo (tu/jūs kvailiai, bet dabar susėsim mes ir nuspręsim), pasidalintos atsakomybės (negaliu nuspręsti kas geriau/blogiau, tai dabar susėsim kartu ir ištrauksim vidurkį) bei vidutiniškų sprendimų priėmimo (kol kas pribloškiančių idėjų iš kūrėjų neturim, tai susėskim, prišaudykim pirmų į galvą šaunančių minčių ir iš jų išrinkim “geriausią”). Juokinga, kad pripažįstant, jog brainstoriming’as yra nevykusi technika, joje atrandama kitų privalumų, pavyzdžiui, darbuotojų moralės pakėlimas, padidėjęs pasitenkinimas darbu ir gerėjantis komandinis darbas (@wikipedia), bet asmeniškai teko patirti tik, kad tai didelių psichologinių spazmų laikas.
Kaip savo Leonardo Da Vinci išlaisvinti rekomenduoja Richard Wiseman? Stebint tam tikrus šiuolaikinio meno kūrinius, gulint, nieko neveikiant ir laikant ant darbo stalo kokį augalą. Kaip ir kodėl tai veikia?
-> $16.32 59 Seconds: Think a Little, Change a Lot (Amazon.com)
Vis delto, kad ir koks neefektyvus breinstorminimas butu, mano patirtis rodo, kad jo metu kyla nemazai geru minciu. Vienas tu gali sugalvoti fantastiska ideja, bet gerai tureti ir zvilgsni is sono.
Filai, tai šiaip galima sakyti, kad jeigu tingi galvoti, tai susikvieti chebrą ir sakai: pabreinstorminam. Na tai tau sumes šimtus paviršutiniškų idėjų už kurių galėsi mėgint kabintis. Mano patirtis tik tą ir terodo, jog brainstormas yra pasišaudymui į plotį, bet ne į gylį. Gerai, jeigu nuo to pradedama (o paskui kažkas pakapsto į gilį), o ne baigiama (tuoj pašaudysim, o ryt eisim pas klientą). Reklamšikai, žinau, dažnai naudoja frazę “top of mind’inė idėja”, kas reiškia pirma (bet kam) į galvą šaunanti mintis tam tikru klausimu. Tai pas mus atitinkamai didžioji dalis reklamų yra tokios, top of mind’inės, brainstormin’ės. Apie tai, kad tokių (o ne užlankstytų) idėjų ir reikia, čia kalbėti lyg ir ne vieta, bet ir tai jau įrodyta, kad yra mitas :)
p.s. požiūris iš šalies, man regis, yra dar kitas dalykas. Todėl skersai žiūriu į agentūras, kuriose kūrybininkai dirba ne poromis, bet pavieniui. Tai tikrai pasiteisina ir net yra būtina.
Pauliau, o kodėl tu žiūri į tai “skersai”, t.y. kodėl tau tai sukelia diskomfortą? Nemanai, kad apibendrinimai kūryboje yra nedėkingas reikalas? Esu dirbęs visaip, bet ne dėl pačios schematikos, o tiesiog – dėl nereikšmingų aplinkybių; daugiau ar mažiau vykusių idėjų gimė įvairiuose formatuose… Tačiau ne visada pasiseka suporuoti Makartnį ir Lenoną, Dohertį ir Baratą, Fredą ir Faridą ar Bellamy ir Tevezą… Control Freak’as Audrius.
O dėl breinstorminimo, sutinku, tai yra mitas. Ne dėl to, kad tai “neveikia” (kartais tai veikia, ir idėjos gali gimti ne vien top-of-maindinės), o todėl, jog šis procesas yra sureikšmintas ir, leisiu sau teigti, pervertintas. Tai, kaip tokiais atvejais, sakoma, so last century. BS – kūrybos klišė, “diringas”.
Apibendrinimai, stereotipai parodo reikalo vidurkį ar dažniausią jos reikšmę. Visko būna, bet būtent dėl požiūrio iš šalies, kitokio požiūrio, geriausi rezultatai gaunami dirbant poromis (nebūtinai art©, gali būti ir art&art arba copy©). Galima išradinėti dviratį kūryboje (kas, man regis, Lietuvoje sėkmingai daroma), bet realiai viskas jau sugalvota, patikrinta ir aprašyta.
Vidurkis būtų pusantro :)
Požiūris iš šalies – dažniausiai sveika. Ir būtent, diskusija apie idėją dažniausiai būna netgi gilesnė su žmogumi iš visiškos “šalies” (kaimynu, giminaičiu, bičiuliu). Todėl darbą “poromis” galima “įforminti” labai įvairiai.
Suprantu, kad nebūtinai “art”&”copy”; supratau, jog turėjai galvoj du kurybininkus, bet įdomu kiek agentūrų gali sau tai leisti?
Mano praktikoje toks atvejis pasitaikė tik kartą ir tą – “netyčia”, ir tai – gana komiškas.
p.s. aš taip pat manau, kad be stereotipų pasaulis būtų nykus ir neaiškus.
Aš tai klausimą formuluočiau kitaip: kiek reklamos agentūrų gali sau leisti kūrybininkus dirbti pavieniui. Tai neefektyvu ir neduoda geriausios įmanomos kūrybos. Ta pati problema yra su multitasking’u apie kurį kalbėsiu login’e.. Žmonės mano, kad jie negali nemultitaskinti, nes antraip nespės padaryti visų darbų. Tyrimai teigia priešingai, jog būtent multitasking’as ir suvalgo pusę darbingumo (produktyvumo, kokybės).
p.s. be stereotipų tu išprotėtum, kai reikėtų kiekvienam reiškiniui šiame pasaulyje rasti atskirą stalčiuką savo galvoje.
Ak, jeigu tai būtų vienintelė ir pagrindinė priežastis…
O dabar einu multitaskinti: virti makaronų ir kabinti jų prezentacijoje :)
Just kidding.
o as manau, kad musuose brainstormas toks koks jis turetu buti mazai kur taikomas.
Dazniausiai Brainstormu vadinimas grupinis nosies pakrapstymas. Tikra, kokybiska brainstorma su skirtingomis technikomis retai kas taiko praktikoje, nes tiesiog nezino, kad brainstormas turetu vykti ne krutinant stalo futbolo rankeneles, o tikslingai sprendziant problema.
taip, bet tyrimas kalba būtent apie tikrą brainstorming’ą, o ne futbolo rankenėlių b.
su skirtingais zmonemis gaunamas ir skirtingas rezultatas, o taikyti visiems kaip taisykle nebutu teisybe – rezultatas priklauso nuo daugelio faktoriu: zmoniu, darbo aplinkos, darbo kulturos, poziuriu i darba ir t.t. bet kokiu atveju, tai lavina gebejima bendrauti ir dirbti is vien siekiant bendro tikslo.
Labas visiems, Brainstorming yra tik vienas is labai daugelio problemos sprendimo metonu, kiekvienas metodas turi savo trukumu ir privalumu. Brainstorming yra vienas is labiausiai zinomu metodu (tikriausiai, retas LT vadovas ivardintu kita), deja, ir ji naudoti reikia moketi, zinoti kada ir kokioms problemoms. Tikriausiai, 90% B sesiju yra moderuojamos blogai, todel ir rezultatai atitinkami.
nelygis kai kokia nors technika, kuri turetu buti veikianti yra 60 metu senumo. todel gal klise yra tai, kad brainstormas yra klise.
o is tiesu viskas, kas veikia yra taikytina. skirtinguose kolektyvuose skirtingai veikia vis kiti dalykai. brainstormingas gi geriau veiktu tokiam kolektyve, kuris nekvescionuotu kiekviena minute ar tai ka jis daro grupeje ji asmeniskai motyvuoja ir ar jis is to tures naudos ar pripazinimo.
radau smagią citatą palaikančią autoriaus mintį:
“In reality, the correct way to calculate the IQ of a group is to take the IQ of the least intelligent member of the group and divide it by the number of people in the group.”
5 knygų istorijos on YouTube « Timutes's minds
[…] Daugiau apie knygą skaitykite Dansu.lt Pauliaus Rymeikio komentarą. Skaitom. […]